Jonas Andrius Vištelis — vienas iš „Aušros" laikraš­čio steigėjų, populiarus bendradarbis, tam tikra dr. J. Basanavičiaus priešingybė. J. Basanavičius — pasi­turinčių valstiečių sūnus, išėjęs aukštuosius mokslus, veikęs šaltu protu, apgalvotai, davęs svarų įnašą lie­tuvių nacionaliniam judėjimui ir sulaukęs savo darbo vaisių.    .

J.A.Vištelis, kilęs iš vargingų valstiečių ir visą gyvenimą skendęs varguose, mažamokslis, bet giliai jaučiantis, lietuvių atgimimą išgyveno širdimi dar prieš išauštant laisvės rytui, palūžęs po likimo našta toli nuo savo tėvynės. Abu juos, kaip ir visus aušrininkus, žymėjo karšta gimtosios kalbos meilė, susirūpinimas tautos likimu.

Gimė J.A. Vištelis apie 1844 m. Zapyškio apylinkėje, Pa­nemunėje, netoli Kauno, ma­žažemių valstiečių šeimoje. Kokį išėjo mokslą, tiksliai nėra žinoma. 1863 m. jis stojo į sukilėlių eiles. Mūšių metu buvęs sunkiai sužeistas, vienų skaičiavimu gavęs 30, kitų — 24 žaizdas. Kažkuriuo būdu jis išvengęs suėmimo, teismo ir trėmimo ar kartu­vių, o atsidūrė užsienyje, pir­miausia Prancūzijoj, paskui Garibaldžio pulkuose kovojo dėl Italijos išlaisvinimo. Apsi­stojo Višteliauskas Poznanės krašte, kur gavo dvaro giri­ninko vietą ir vedė lenkaitę mokytoją.

J. Šliūpas, kuris jį aplankė tenai, pamatė žmogų ilga, iki juostos juoda barzda, beirstančių nervų, piktą, įtaringą. Matyti, daugybė patir­tų sunkių išgyvenimų palaužė jo sveikatą. Jis skundėsi, kad perkūnas neseniai nulaužė jo beržą, o tai nelemia nieko gero.

Pažintis su J.I.Kraševskiu sustiprino jo mintį, kad lie­tuviai turi turėti savo laikraštį. Jeigu ginklo jėga neatgauta laisvės, vadinasi, rei­kia vesti kultūrinę kovą. Nors ir nedidžiamokslis, jis nuojau­ta ieškojo tvirtesnių pagrin­dų lietuviškumui pažadinti. Esant tokiai negausiai lietu­vių    grožinei    literatūrai,    išvertė J.I. Kraševskio lietuviš­kąja mitologija ataustą poemą „Vitolio raudą". Tai buvo dar­bas beveik per ankstyvas, nes maža tesusilaukė skaity­tojų ir vertėjas patyrė iš lei­dinio nuostolių. Kaip ir lie­tuvių nacionalinio sąjūdžio šūkių talentingiausias reiš­kėjas Maironis, J.A.V. mistiš­kai tikėjo tautą atgausiant laisvę, nes atmainos ateisian­čios pačioje caristinėje impe­rijoje, kur „nukankintųjų kraujas šaukias pagiežos ir turi būti išklausytas". Tai sa­kydamas J.A. Višteliauskas be abejo jautė savo širdyje visas 1863 m. sukilėlių kančias. Tu­rėjo šis aušrininkas ir poetinio talento. Jo eilėraštis „Op! Op! Kas ten? Nemunėli, ar tu ma­ne šauki?" kompozitorių har­monizuotas virto labai popu­liaria daina. Šie aukščiausio meniškumo pasiekę posmai ir žadino stipriausiai liaudies mases. O žadinimo ėmėsi visi aušrininkai. Pirmojo laikraš­čio skiltys buvo geriausia vie­ta pasisakyti apie tai, kas brangiausia, kas skaudžiausia. Savo, kaip tremtinio, likimą gan meniškai pavaizdavo Višteliauskas   pasakėčioje „Šviesūnas ir pelėda";

 Išbanytas, išvytas iš savo namelio,

 Persekiotas, stumdytas nuo visų ant kelio

            Ui tai, kad kuiną daiktą tikru vardu šaukė,

            Viens nabags šviesimas per svietą sau traukė...

Kelyje jisai susitinka lygiai taip pat visų apipešiotą pe­lėdą, tik ji supranta savo tragiško likimo esmę:

„...mano kaltenybė visa yra tame, kad aš permatau tam­sybę".

            Jis, kaip ir beveik visi au­šrininkai, svarsto ir lietuvių kalbos filologiškus klausimus, diletantiškai, kone juokdariškai beveik visos Europos vietovardžius išveda iš lietu­vių kalbos, tiki kaip ir Prūsų krašto lietuvis gydytojas Bruožis, kad lietuviškai roju­je kalbėta. Dargi nežinia, kas buvo pirmasis rojaus lietuvintojas, Vištelis ar Bruožis. Yra tikra, kad šis daug žaizdų patyręs žmogus paveikė kai kuriuos Prūsų lietuvius, kaip J. Mikšą ir M. Šerną ir įtraukė į lietuvybės darbo pirmąsias eiles.

Atėjo liguistam J.A. Vište­liui sunkios dienos. Kur jau­tė kokias nors laisvėjimo apraiškas, tiek carizmas, tiek kaizerizmas ėjo išvien ir persekiojo bet kurį judėjimą. Vokiečių valdžia sugalvojo atsi­kratyti įvairiais revoliucionie­riais. Į jų tarpą įskaitę ir J.A. Vištelį, kuris neturėjo pa­stovaus paso. Jam buvo įsa­kyta išvažiuoti iš Vokieti­jos su šeima. Susirūpinusi žmona susirgo ir nelaiku pa­gimdė sūnelį. Veltui maldavo dar   atidėti   išvažiavimą.

            Iki 1886 m. balandžio 1 d. J.A. Vištelis su šeima turėjo apleisti Vokietiją. Tuo metu jau geso „Aušra". Višteliai iš pradžių kėlėsi į Braziliją, vi­sais laikais nemalonų emigrantams kraštą. Pasakojama, kad J.A. Vištelis nusipirkęs La Platos upės slėnyje didelį gabalą žemės ir iš to tikėję­sis naudos. Pasirodė, kad jo sklypą retkarčiais siekia pot­vyniai. Tuo būdu J.A.Vište­lis neteko santaupų. Paskui ištiko emigrantą sunkiausi smūgiai — išmirė vaikai. O buvo J.A. Vištelis geras šeimos tėvas. Dar Poznanės krašte netekęs savo dukrelės, jisai raudojo. „Praamžius iš­plėšė    man   naujausią,   brangiausią atža­lą, Mildutę, mieliausią tryli­kos mėnesių dukrelę. Tuo  ir mano ligą padidi­no. Bus jau trys mėnesiai kaip palaidojau savo gyvas­ties ir nemarybės dalelę. Da­bar man būvis jau nebemie­las! Dabar norėčiau lėkti ant krašto svieto, nes ilgu man kiekvienoj vietoj, o iš ten gal vėl trokščiau lėkti pas savo dukrelės kapelį arba dvasio­je pas sentėvių mūsų ant Anapilelės".

..................(ieškokite tęsinio)