LAURYNAS IVINSKIS

 

 

 

 

 

L. IVINSKIS - MANO PIRMASIS MOKYTOJAS

 

Pabaigusią penkerius motus pradėjo mane mokyti Laurynas Ivinskis, buvęs liaudies mokytojas, žinomas anų laikų lietuviškųjų kalendorių leidėjas.

Po sukilimo (1863 m.) jis buvo  atleistas iš mokytojo pareigų kaip lietuvis ir katalikas, nes nuo to laiko visose mūsų šalies mokyklose buvo duodamos teises mokyti vien rusams stačiatikiams.

Ivinskis buvo jau tada žilagalvis senelis, bet dar vikrus, progai pasitaikius, mėgdavo net vakarėliuose pašokti. Jis buvo aukšto ūgio, laibas ir visuomet links­mai nusiteikęs. Vilkėjo, kaip visi rusų mokyklų moky­tojai, fraku, papuoštu paauksuotomis sagomis su kažin kokiuo valstybės ženklu, — kaip dabar spėju, veikiau­siai Kauno miesto ženklu. Žiemos metu dėvėdavo mė­lynu kostiumu ir tokios pat spalvos fraku, o vasarą vil­kėdavo baltos trinytines drobės kostiumu ir tokios pat spalvos fraku.

Iki 1863 m. Ivinskis buvo Joniškėly pradžios mokyk­los mokytoju. Mano tėvai 1865 m. rudeniop persikėlė į Joniškėlį (čia mano tėvas buvo rusų valdžios paskirtas ligoninės vedėju). Ivinskis tuomet buvo sunkioje būk­lėje, todėl tėvai jį pakvietė gyventi pas mus. Jam, ma­tyti, buvo nesmagu veltui naudotis prieglauda, todėl ir ėmė mokyti mane.

Mano tėvai paskyrė Ivinskiui atskirą šviesų, didelį kambarį darbui. Tame kambary pristatė Ivinskis daugy­bę stalų, o ant stalų sudėjo didžiules skrynias stikliniais viršais. Pašaukdavo mane, parodydavo tų Iėkštų skrynių dugnuose daugybę įvairiaspalvių, margų margiau­sių drugelių. Visi jie išskėstais sparnais, per nugarą perdurti segtukais ir jais prismeigti prie kamščių skrynių dugnuose. Į  tuos drugelius man niekuomet neatsibosdavo žiūrėti ir grožėtis: kiekvienas vis kitokiomis spalvomis žibąs ir vis kitokio didumol

Ypač būdavo didelis džiaugsmas, kada Ivinskis su savo tinkleliu pagaudavo lauke naują drugelį, nu­marinęs vargšelį, pridėdavo prie kitų. Ivinskis buvo no­rėjęs man parodyti, kaip reikia drugius marinti, bet aš pasakiau, kad tokio mokslo nenorinti mokytis.

Vieną sykį į tokią pat skrynią Ivinskis buvo įleidęs sugautą gyvą gyvatę ir drauge su ja vargšę nedidelę peliukę. Kai man tuos gyvūnėlius parodė, išvydau pe­liukę įsiskverbusią į kertę. Matyti, iš baimės vargšelė nė nekrutėjo; atrodė, lyg būtų negyva, tik juodos žiban­čios akys, rodosi, įmanė iš kaktos iššokti.  Gyvatė irgi gulėjo ramiai, lyg snausdama. Vieną kartą man atėjo į galvą pabelsti smarkiai į stiklą ir įsitikinti, ar tie pada­rai dar gyvi. Gyvatė tada sušnypštė ir, staiga iškišusi geluonį, pašoko, mane labai išgąsdindama. Menu dar, kad tie vargšai gyvūnėliai ilgai šitaip skrynioj po stik­lu gyvi išgulėjo.

Tame pačiame savo kambary Ivinskis papuošė sienas didžiuliais, kaip man tada atrodė, paveikslais.  (....) Labiau man patiko tas paveikslas, kur buvo žemyn galva atvaizduota smailianosė boba su kepurėle, išskėtusi abi rankas, nors dešinioji buvo lyg nuo peties atitrūkusi. Boba buvo pavirtusi su kėde; kėdė man pri­minė šuns išvaizdą. Šiaip dar buvo matyti tos bobos plačių plačiausias sijonas.

Sunku sau vaizduotis, kaip nustebau, kai Ivinskis man ėmė aiškinti, kad tie kabantieji sienoje paveiks­lai - tai mūsų žemės atvaizdai, kad tie mėlynumai, kur tik atvaizde mėlyna, tai jūra, tai labai gilūs vande­nys. Tie rudi padarai esą mūsų žemės atvaizdai. O ta mano jam parodyta boba esanti ta žemės dalis, kur mes gyvename, ir vadinantis Europa.

 

        Pabūkite sekliais, raskite atsakymus tekste arba  vadovėliuose:

1. Kokio amžiaus buvo Gabrielė, kai ją mokė garsusis Laurynas Ivinskis?

2. Kokiame mieste yra Kalendorių muziejus, sukurtas pagerbti jų kūrėją?

3. Kokia buvo mokytojo specialybė, sprendžiant iš to, ką Gabrielė matė mokytojo kambaryje? 

4. Nuo kada lietuviai ir lenkai gyveno „amžiais susibroliavę“?

 

       

       

       

Jis liepė tuoj balsiai tarti visus kraštų vardus. Pir­mučiausia smailianosės bobos galvą pavadino Ispanija, bobos kepuraitę- Portugalija, bobos nuo peties atšo­kusią dešiniąją ranką - Anglija, o kairiąją - Italija, kur gyvenąs popiežius; kėdė vadinantis Skandinavijos pusiasalis, o platusis sijonas — Rusija, kuriai priklau­santi tėvynė - Lietuva. Dar paprašiau, kad man pa­sakytų, kaip vadinasi du žemės plotai, kiekvienas ki­tame paveiksle atvaizduoti, kurie panašūs į sūrius, ką tik iš sūrmaišelių išimtus. Ivinskis pasakė, kad tai Af­rika ir Pietų Amerika.

Kai papasakojo, kad mūsų žemė irgi apskrita, kaip saulė, mėnulis ir žvaigždės, ir kad ji vieloje nestovinti, o sukantis drauge su mėnuliu aplink saulę, man pa­sidarė nejauku. Kad ir tylėjau, bet vidujinis jausmas ver­tė abejoti mokytojo žodžiais, nors nei prieštarauti, nei tėvų pasiklausti, ar toks mokytojo tvirtinimas esąs tei­singas- - neišdrįsau. Nutariau pati tuo įsitikinti. Kai tik mėnulis vakarais šviesdavo, išsiprašydavau, kad man leistų motutė su tarnaite pasivaikščioti.

Vaikščiodama vakarais nesilioviau atsidėjusi sekti mėnulį, vis galvodama: toks apskritas ir kaba ore? Tad jei būtų ant jo žmonių, tai tie, kur pakliūtų, jam besi­verčiant į apačią, būtinai nudribtų... O kad ir kaip žiūrėdavau, bet drimbančio vis nepamatydavau nė vieno. Sako, kad ir žemė apskrita... Baisu man buvo apie tai ir pagalvoti... Sako, kad ir žemė sukantis?.. Tai kodėl mes, žemėje gyvendami, to sukimosi nejaučiame?

Tokiomis nejaukiomis mintimis pasidalijau su tar­naite; pasakiau, kaip man baisu, kad ir mes kada nuo žemės nenudribtumėm. Tarnaitė, išgirdusi mane šitaip besiguodžiant, balsiai nusikvatojo:

- Nebijok! Niekas niekur nėra girdėjęs, kad kas nuo žemės nukristų. Jei kas iš kur krinta, tai vis į že­mę, o ne nuo jos. Jei mokytojas taip sako, netikėk! Ginčytis tau nėra ko, jaunesniems reikia vis nusilenk­ti. . . O senis, sėdėdamas be darbo, daug ko gali išsi­galvoti. . .

Kai tarnaitė suniekino mokytojo nuomonę, ir aš ėmiau abejoti, bet tų minčių nejaukumu pasisekė nu­sikratyti, tik daug ilgiau pasimokius.

            Sunkiai man tiktai sekėsi skaityti. Mat, su manim visi namiškiai kalbėdavo lietuviškai; aš, kad ir supras­davau lenkų kalbą, bet kalbėti nemokėjau, nes niekas manęs nebuvo mokęs. Tuo tarpu mano tėvai susitarė su Ivinskiu mokyti mane lenkų kalbos, nes lenkai tada vadinosi brolių tauta, su kuria lietuviai amžiais gyveno ,,susibroliavę". Mano tėvai turėdavo lenkiškų laikraš­čių. Svečiai ir namiškiai niekuomet neatsisakydavo man pasakyti tos laikraščių raidės vardą, kurios norėdavau sužinoti. Tokiuo būdu atminty prisirinko nemaža tokių žodžių, kaip be, ce, ka, el, em, zet, vu ir t. t. Todėl varg­šui Ivinskiui teko nemaža darbo ir kantrybės išeikvoti, kol įtikino, kaip skaitant tas raides reikia tarti. Per skaitymo pamokas jis gražiai man pasakodavo apie Jo­gailos krikštą, apie visos mūsų tautos krikštą, apie vaidilutę, tapusią kunigaikštiene Birute, apie jos sūnų Vytautą, didelį karžygį, apie kurį turėjau ir gražų eilė­raštį išmokti, pirma betgi lenkų kalba  (...).

Be žemėlapių ir drugių, savo darbo kambary Ivinskis dar laikė mikroskopą, su kuriuo daug darbavosi. Išmokė ir mane pro mikroskopą žiūrėti. Rodė visokių vabalų ir mašalų kojas, sparnelius. O parnešęs iš lauko gėlių, pakviesdavo mane tų gėlių dulkelių padėti ant stiklelio ir pakišti po mikroskopo vamzdžiu. (......).

                        Patrumpinta  Iš: Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.Raštai, V.1966