KO TA KOJA DREBĖJO?

(Daraktorė Ona Lisauskaitė pasakoja)

Mokykla  buvo Mančiunų kai­me, Alovės par., Kareivonių kai­me, Kietaviškių par. Žiežmarių valsčiuje, Vondziulių ir Bajorų kaime Kietaviškių par. Semeliš­kių valsčiuje.

Gimiau 1884 birželio 23 d.Juknonių kaime, Čiobiškio par. Gelvonų vls. Ukmergės apskr. Mano tėveliai turėjo nedidelį ūkį. Maža būdama prie tėvelių ganiau gyvulius ir padėjau ma­mai mažesnius broliukus ir se­sutes auginti. Turėjau dar 4 vy­resnius brolius ir tris brolius ir dvi seseris jaunesnius. Mokiausi pradžioj pas tėvelį namie, pas­kui eidavau mokytis pas darak­torių   lietuviškai   ir   lenkiškai.

Daraktorius buvo Balaiša Antanas, žmonės vadino „Otanas". Mokė pas ūkininką, kur buvo šeimynos 16 asmenų. Daraktorius sėdėda­vo gale stalo, mes mokiniai iš eilės ratu prieidavome išduoti pamokų. Kas nemokėdavo pa­mokos, tą pasiguldydavo ant ke­lių ir per nuogą platu diržu nu­plakdavo ir ranką pabučiuoti duodavo.

Vieną kartą iš Gelvonų užva­žiavo uriadninkas, mes visi su knygom sprukom už sienelės ir sulindom po lovom, o darakto­rius ant vienos kojos stovėjo prie lovos, ir ta jo koja, kuri buvo nupjauta iki kelių, labai drebėjo, mes visi žiūrėjom į tą koją. Tada susirinko labai daug žmonių, ir jau pradėjo temti, tai mes po vieną pro tuos žmo­nes išlindom ir per daržus, pri­pustytus sniego, parbėgom na­mo, o žmonės avižų uriadininkui supylė, ir tas laimingas iš­važiavo.

Būdama 14 metų,  pradėjau dalyvauti bažnytiniame Čiobiškio chore. Įgijau pasitikėjimą kle­bono kun. Šlamo. Iš Čiobiškio parsinešdavau liet. maldakny­gių, laikraštį „Tėvynės sargas" ir kt. lietuviškų raštų. Jie buvo slepiami ant bažnyčios lubų, susukti į se­nus bažnytinius rūbus ir pakišti po balkiais, ir mes tik choristai galėdavom pasiimti, nes laiptai ėjo   nuo  vargonų  ant   lubų.

Vieną kartą nešant  raš­tus su drauge Elena Tamaševičiūte, St. Penkauskaite, Gr. Pen­kauskaite, suėjom prie Nėries pušynėly ir pradėjom žiūrinėti laikraščius. Tuo tarpu nuo Astraukos kalno pamatėm uriadninką jojant. Tuos raštus uždengėm plačiais avižiniais blynais, ir jis nepastebėjęs   prajojo,   o mes, pasidalinę   tuos    raštus,    išplatinom po kaimus.

Žiemą pas mus priveždavo iš apylinkės kaimų vaikų, tėvelis juos mokė, ir mes padėdavom.  Kun. Kraujelis, Čiobiškio kle­bonas, paskatino mano tėvelius leisti mane į Vilnių mokytis. 1909 m. Vilniuje baigiau lietu­vių pedagoginius kursus. Atos­togų metu pati privatiškai mo­kiausi pas mok. A. Žalį ir J. Gvildį.

           1914 m. vėl grįžau į Vilnių, įstojau į rusų V. Blynovo ve­damus pedagoginius kursus. Besimokant užėjo karas, 1915 m. išvažiavau į Rusiją.

Voronežo mieste išlaikiau prie rusų mokytojų seminarijos egza­minus ir gavau pažymėjimą pradž. m-los mokytojos. 1916 m. Taganrogo mieste mokiau pa­bėgėlių vaikus. 1917 m. Ratomkoj Minsko gub. lietuvių pabė­gėlių prieglaudoj ėjau vedėjos pareigas. Vaikų buvo 103. 1917 m. lankiau Voroneže  lietuvių mokytojų kursus. 1918 m. birželio 29 d. grįžau į Vilnių ir parėjau namo. Tais pačiais metais lan­kiau vokiečių kursus, 1919 m. Kaune aukštuosius mokytojų kursus. Nuo 1918 iki 1920 m. mokiau vaikus Kareivonių kaime Kietaviškių par., nuo 1920 iki 1921 m. mo­kiau Valkininkų miestely. Ten užpuolė lenkai, spalių mėnesį. Lenkų kariuomenės raitelių bū­rys apsupo mano mokyklą, ir lenkai sukišo šautuvus į langus, vaikai išsigandę pradėjo rėkti (vaikų buvo 63). Aš su lietuviš­ka knyga rankoj išbėgau pro du­ris. Lenkų vyresnysis brauninką man pristatė prie krūtinės ir pra­dėjo klausinėti, kas mane čia paskyrė ir kaip mokau vaikus, ir pasiuntė du kareivius į mokyk­lą. Lenkas, mane išklausinėjęs, liepė grįžti į klasę ir atitraukė kareivius nuo langų. Mokykloj lenkų kareiviai didesnius ber­niukus tąsė už krūtų ir reikala­vo pasakyti ar jų broliai šauliai: „Muv tvoj brat partizan? Vai­kai verkė ir sakė, kad jie netu­ri brolių. Rytojaus dieną lenkai mane areštavo, laikė 1 parą, tuo laiku lenkų kareiviai įsibrovę per užraktą į mano butą, vi­są turtą sunaikino; dalį išvogė, o knygas ir raštus sudegino. 1921 m. rugpjūčio mėn. slaptai išvažiavau iš Valkininkų ir ėjau mokytojos pareigas laisvoj Lie­tuvoj iki 1929 m.

Iš  Šiaulių   Aušros   muziejaus

Daraktorių anketos Nr. 14,

1936 m. (II dalis)