LIETUVOS MOKYKLA

 

  

     

 

           Petro Rimšos skulptūra „Lietuvos mokykla 1864-1904“ – paminklas brangus kiekvieno lietuvio širdžiai. Tai paminklas ir mūsų motinoms, nes ...“tą kalbą užlaikė motinos, ant kurių kaulų jau seniai spindi saulė su žvaigždėmis...“ – taip rašė S.Daukantas. Jeigu ne motinų mokykla, jeigu ne knygnešiai ir daraktoriai, tai kokia kalba mes šiandien tartume Padėkos žodį už tai, kad Esame?

            Motinos „mokyklos“ prisiminimai jaudino mano dėdę skulptorių Petrą Rimšą. Išreikšdamas  dėkingumą savo mamai, išmokiusiai prie verpimo ratelio visus savo vaikus lietuviškai skaityti, 1906 m. jis sukuria skulptūrinę kompoziciją. Jai pozavo mano senelė, skulptoriaus motina Magdalena Rimšienė.

            Nuo pat skulptūros pasirodymo Pirmojoje lietuvių dailės parodoje 1907 m Vilniuje, ji buvo visuomenės priimta ir įaugo į lietuvių kultūrinį palikimą kaip Tautinės Mokyklos simbolis.

            1939 m. sukako 35 metai nuo spaudos draudimo panaikinimo. Buvo nutarta šią kovų už spausdintą žodį epopėją įamžinti. Tam tikslui Kauno m.savivaldybė iš pil.Stankevičienės nupirko žemės sklypą, esantį į vakarus nuo V.D. Karo muziejaus bokšto ir pradėjo kurti atminimo sodelį. Čia pagal arch.K.Reisono projektą buvo pastatyta Knygnešių Sienelė, J.Zikaro „Knygnešio“ ir B.Bučo „Sėjėjo“ paminklinės skulptūros. Tarp jų atviroje erdvėje turėjo stovėti ir „Lietuvos mokykla 1864-1904“.

            P.Rimša pradėjo ją kurti 1939 rudenį, o baigė 1940-ųjų pavasarį. Paminklo gipso modelis liejimui iš bronzos 1940 birželio 13 d. buvo nugabentas į Kauno siaurųjų geležinkelių liejyklą. Pagal K.Reisono projektą būsimai skulptūrai buvo pastatytas granitinis pjedestalas. Liejimo darbai užsitęsė iki karo pradžios. Degant liejyklai, gipso modelis žuvo, o nežymiai apgadintas bronzos liejinys 1942.01.14 buvo parvežtas į muziejų.

            Tuo metu vokiečiai iš visur rinko spalvotąjį metalą karo reikalams; pareikalauta net iš muziejaus. Grėsmė iškilo bokšto varpams, Laisvės statulai, Knygnešiui, Sėjėjui...  P.Rimša paaukoja dar nesumontuotą  „Lietuvos mokyklą“, muziejus – Napoleono laikų bronzinę patranką, kun. P.Dogelio biustą.... ir vokiečiai muziejų palieka ramybėje.

            Prieš atiduodant vokiečiams skulptūrą, P.Rimša skubiai nuo jos nuėmė gipso formą, iš kurios tik 1957 m. vėl atkūrė gipse „Mokyklą“. Tačiau sovietmečiu pastatyti ją jau nebuvo lemta... Buvo nugriauta  ir Knygnešių sienelė, ir pjedestalas „Mokyklai“. Atkurtoji gipse skulptūra iki 1991.03.16 prastovėjo tuometinėje Skulptūros ir vitražo galerijoje Kaune, įrengtoje  uždarytoje Įgulos – švč.Mykolo Archangelo bažnyčioje („Sobore“).

            Atgimimo laikotarpyje pradėjau rūpintis „Mokyklos“ pastatymu. Lietuvos kultūros fondo Kauno tarybai, kurios nariu buvau, pateikiau pasiūlymą sutvarkyti Spaudos draudimo sodelį. 1990 m.pradžioje kreipiausi į Kauno m.Vykdomojo komiteto pirmininko pavad.Ged.Krutulį, jam raštu išdėsčiau paminklo problemą. Neužilgo, 1990.05.11 d. sprendimu Nr.228 buvo nutarta statyti paminklą „Lietuvos mokykla 1864-1904“ Karo muziejaus sodelyje.

            Pradėjau oficialiai rūpintis šio paminklo pastatymu. Lietuvos kultūros fondo prezidiumo narės, Knygnešio draugijos pirmininkės Irenos Kubilienės rūpesčiu paminklo statybai Lietuvos mokyklose buvo paskelbta lėšų ir spalvotojo metalo rinkliava. Aukojo ne tik mokiniai, bet ir gyventojai, organizacijos.

            Prasidėjo ilgi, net dvejus metus trukę debatai su architektais, paveldosaugininkais, kaip ir kur statyti „Mokyklą“ ir Knygnešių sienelę. 1992.04.07 iš Vilniaus Dailės kombinato parvežama atlieta bronzoje skulptūra, o architektai tarpusavyje dar tebesiginčija... Kaip ir kur saugoti paminklą? Kreipiausi į Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus dir.O.Daugelį – skulptūra geranoriškai buvo priimta saugoti vidiniame muziejaus kiemelyje (čia „Mokyklai“ buvo lemta prabūti dar net dvejus metus!)

            Po eilės pasitarimų-nesutarimų pagaliau buvo nuspręsta skelbti konkursą Sodelio sutvarkymui. 1992.04.24 „Kauno tiesoje“ buvo paskelbtas viešas konkursas. Po pusmečio jis įvyko, laimėjo arch.Liucijus Dringelis. Bet dar ilgiau nei metus paveldosaugos architektai negalėjo apsispręsti dėl paminklo vietos ir pjedestalo aukščio. Ir tik 1994.04.12 pradėta kasti paminklui pamato duobė.

            Pagaliau, minint Spaudos atgavimo 90-ąsias metines 1994 m.gegužės 7 dieną Petro Rimšos paminklas „Lietuvos mokykla 1864-1904“ iškilmingai atidengiamas!

 

                                                Aidas Rimša

                                                Paminklo statybos organizatorius

                                                Specialiai šiam leidiniui, 2008.07.11

    Apie straipsnio autorių:      Aidas RIMŠA, gimęs 1929 m. Naudžiuose, Pilviškių sen., Vilkaviškio raj. (dabar Marijampolės). Baigė  Kauno Politechnikos institutą (1954), įgydamas inž. mechaniko specialybę. Pagrindinė jo darbinė veikla praėjo „Pramprojekte“.

            Valstybės atgimimo laikotarpiu buvo išrinktas Lietuvos kultūros fondo valdybos nariu, o LKF Kauno taryboje energingai  vadovavo sovietmečiu sunaikintų paminklų atstatymo sektoriui.  Jo, knygnešio ainio, indėlis atstatant Knygnešių Sienelę ir  P.Rimšos „Lietuvos mokyklą 1864-1904“  ypač žymus.

            Lietuvos muziejams jis  padovanojo daug mūsų kultūros ir  istorijos medžiagos. Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija už Karo muziejaus sodelio atstatymo darbus jam  2003.03.09 įteikė Padėkos raštą. Lietuvos respublikos Prezidentas 2006 Vasario 16-ąją Aidą Rimšą , kaip Lietuvos istorijos ir kultūros paveldo saugotoją ir puoselėtoją, apdovanojo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino Ordino medaliu.