Jurgis Mačiulis

 

JURGIS MAČIULIS
 
 
 
 
 
 
 
 
Knygnešys grįžta namo po 90 metų
Aistė
Stankevičienė
 
Kunigas Jurgis Ma­čiulis gimė 1863 m. Kal­viuose, Veliuonos pa­rapijoje. Baigė Vilniaus kunigų seminariją ir pradėjo tarnauti vikaru Šv. Rapolo bažnyčioje. Carinio rusifikavimo ir spaudos draudimo laikais šioje bažnyčio­je sakė lietuviškus pa­mokslus, iš tėviškės parsiveždavo lietuviš­kos spaudos, maldak­nygių, kurias platino arp parapijiečių. Už šią veiklą iš Šv. Rapolo buvo išsiųstas į Ber­nardinų bažnyčią, bet ir čia nenuleido rankų. Tada jį išsiuntė į Gudiją, kur irgi teko keliauti iš vienos parapijos į kitą: dirbo Lučajuje, Strū­naityje, Germaniškėse, buvo Dysnos parapijos, vėliau - Švenčionių klebonas ir dekanas. Dėl stačiatikių priėmimo į katalikus Vilniaus apy­gardos teisme klebonui buvo iškelta byla, tačiau jis buvo išteisintas. Tračiūnų ir Rinkėjų kaimuose įsteigė slaptas lietu­viškas mokyklas, už tai caro valdžios persekiotas ir perkeltas į Zadijevo parapiją. Toks įtemptas gyvenimas, matyt, palaužė svei­katą. Pakirstas džiovos, 1915 m. mirė būdamas 52-iejų. Kunigą palaidojo Zadijevo bažnyčios šventoriuje.
Nebaigtas reikalas
Vilnietė Eugenija Mačiulienė pasakoja, kad apie šį kunigą iš­girdo iš savo velionio vyro Jono Mačiulio, kuriam jis buvo dėdė. Maždaug prieš 20 metų vyras ap­važiavo visas parapijas, kuriose dirbo šviesuolis kunigas. Per Zadijevo kaaimą karo metu ėjo frontas, vokiečiai subombardavo bažnyčią.
Tai, kas iš jos liko, buvo nu­griauta sovietiniais laikais, nes trukdė reaktyvinių lėktuvų bandymams. Vie­tos gyventojai parodė, kur palaidotas kunigas. Jonas Mačiulis baltarusiams tuo­met paliko savo adresą, žadėjo grįžti ir restauruoti aplūžusį paminklą. Tačiau šeimos atlyginimai buvo nedideli, ketinimai atidėti. E. Mačiulienė jaučia kaltę, kad anuomet neragino vyro baigti tvarkyti šį rei­kalą - sovietiniais laikais į Baltarusiją važinėta laisvai. O šiandien tenka susidurti su daugybe kliūčių - tuo įsitikino kilus sumanymui perkelti kunigo palaikus į Lietuvą.
Atgal Baltarusijon
Po daugelio metų našlė E. Mačiulienė sulaukė neti­kėto skambučio. Ją surado moteris, kurios motina gyveno aname Baltaru­sijos kaime ir pasakojo, kad vilniečių šeimai rašė net keletą kartų. Tačiau laiškai jų nepasiekė, nes Mačiuliai buvo persikėlę gyventi kitur. Ponią Eugeniją baltarusiai pakvietė atvykti į vietos skulptoriaus restauruoto paminklo kunigui šventinimą. Toji kelionė padarė didžiulį įspūdį. Tiesa, kaimas dabar sunykęs, kapas - jau dykynėje, apžėlu­sioje krūmynais. Buvo Vėlinės. Lietuvius labai šiltai sutiko gal šimtas žmonių, paprastos kaimo moterėlės kapą apipynė lapeliais, šakelėmis. Žmogelis, nušienavęs teritoriją aplink kapą, kaip vaikas džiaugėsi, bučiavo, glostė už darbą dovanotą dolerį.
Pavykęs sumanymas
Supratusi, kad kunigo kapo nuolat negalės prižiūrėti, E. Ma­čiulienė pradėjo brandinti mintį perkelti palaikus į Lietuvą. Suma­nymui pritarė ir vyskupas Juozas Tunaitis, ieškodamas archyvinės medžiagos, organizuodamas ke­lionę daug prisidėjo kunigas Medardas Čeponis. Archyvuose ilgai nepavyko rasti dokumento, patvirtinančio, kad kunigas miręs. Ieškant reikalingų popierių sugaiš­ta nemažai laiko, kol buvo gautas baltarusių sutikimas perlaidoti. Parvežti palaikų į maždaug 35 km nuo Lietuvos nutolusį Zadijevą  E. Mačiulienė vyko kartu su keletu kunigų ir Vilniaus arkivyskupijos Ekonomo tarnybos laidojimo paslaugų centro direktoriumi Justu Augustinavičiumi. Kaulelius surinko į medinį karstelį, kurį cinkuotoje dėžėje į Lietuvą atga­beno laidojimo paslaugų centro autobusiukas.
Šiemet, dar prieš įsisiautėjant vasarai, kunigo J. Mačiulio palai­kai pagarbiai perlaidoti Vilniaus Jeruzalėje - Šv. Kryžiaus parapijos kapinėse, kur pagal susiklosčiusią tradiciją laidojami visi kunigai. Palaikų perlaidojimą parėmė bažnyčia ir kunigijos atstovai, ant­kapinį akmenį padovanojo kunigo J. Mačiulio giminaitis Vytautas Mackevičius.
                                                                                                Iš: “Laikas”, 2005 Nr.34
            Palaikų perlaidojimas - retas įvykis. Kasmet Lietuvoje būdavo 3-4 tokie atvejai, o šiemet-kol kas vienintelis, išskirtinis: artimųjų pastangomis iš Baltarusijos pervežti ir Lietuvoje perlaidoti lietuvybei nusipelniusio kunigo knygnešio Jurgio Mačiulio palaikai. Pagalvokite, kodėl šis jaunas kunigas buvo persekiojamas ir ištremtas į Gudiją ne caro, o bažnyčios valdžios? Kurie tai buvo metai?
        Klausimai pastabiems skaitytojams:
  1. Iš kur ir kuriais metais knygnešio – kunigo palaikai grįžo į Lietuvą?
  2. Nustatykite ankstesnį vietovės pavadinimą iš kitų publikacijų apie Mačiulį.
  3. Raskite patvirtinimą, kad vietos gyventojai gerbė Mačiulio atminimą.
  4. Iš kitų publikacijų nustatykite, kas atveždavo kunigui į Gudiją lietuviškų maldaknygių.  
DAR SKAITYKITE "AR MANO TĖVAS KNYGNEŠYS"