Filomena Malinauskaitė gimė 1859 m. sausio 8 d. tolimoje Rusijoje, tėvui esant pulkininku. Krikštyta buvo Bukaučiškių dva­re, kuris yra 5 km nuo Daugų, Alytaus aps., Pivašiūnų bažnytkai­mio linkui.

Buvo žmonių, kurie, nors silpnai kalbėjo lietuviškai, bet giliai prijautė tautiniam lietuvių atgimimui. Prie tokių reikia priskirti ir panelę Filomeną Malinauskaitę, visiems žinomo Donato Malinaus­ko seserį. Ji buvo kilusi iš Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Gedimino palikuonių  (dokumentai yra Alovės dv. pas Skaržinskienę), tad brolio ir namiškių paraginta prisidėjo prie lietuvybės stiprinimo ir palaikymo Vilniuje ir jo apylinkėse. Tėvas, kilęs iš Kauno gubernijos, save irgi laikė lietuviu. Turėjo ir herbą. Tokioje lietuviškoje atmosferoje ir užaugo.  Malinauskai turėjo savo namus Vilniuje. Filomena, kaip rusų  armijos  pulkininko  duktė,  buvo  nuo  žandarų  akių  lyg  ir paslėpta, todėl savo bute laikė lietuviškų knygų sandėlį. Čia daž­nai lankydavosi lietuviai studentai, tokie kaip J. Vileišis, D. Alek­na ir kiti. Spaudos  draudimo laikais J.Vileišis, platindamas lietu­viškas knygas ir laikraščius, jos namuose Vilniuje turėjo slėptuvę. Be to, ji pati vežiojo knygas po tolimas apylinkes.

Poetas L. Gira sako, jog  F. Malinauskaitę pažįsta kaip garsią Trakų aps.  lietuvių visuomenės veikėją. Ji, pasekusi  savo brolio pavyzdžiu, pasidarė lietuvė patriotė ir įvairiais būdais padėjo lie­tuvybei.  Spaudą atgavus, aktyviai padėdavo visuose lietuvių dar­buose, o užėjus vokiečiams irgi stengėsi palaikyti  Lietuvą.

Vysk. J. Kukta trumpai pasako, jog F. Malinauskaitė žinoma kaip  lietuvė dėl jos lietuviškos orientacijos ir darbų. Kun. Ambrazevičius Vilniuje labai rūpinosi, kad būtų tinka­mai skleidžiamas lietuviškas žodis. Jisai ne tiktai pats platino lie­tuviškas knygas ir laikraščius, bet ir įsteigė savo „štabą" ir turėjo keletą sandelių. Kurį laiką jo padėjėja buvo ir panelė Filomena. Pas ją būdavo sudėta įvairios literatūros. Atvykę knygnešiai ir platintojai iš provincijos knygas gaudavo iš sandėlio tik su kun. Ambrozevičiaus parašu. Taip būdavo susitarta, nes pasitaikydavo visokio plauko žmonių. Tuomet knygas lengvai pirkdavo Trakų, Onuškio, Daugų ir Alovės apylinkėse.

Buvo laikai, kad Vilniuje lietuviai neturėjo kur melstis ir Dievą garbinti savo gimtąja kalba. Lenkų endekai  buvo okupavę visas bažnyčias, nors jų statybai visi krikščionys aukojo. Ir prasi­dėjo atkakli kova už savo teises bažnyčioje. Lietuviai pakėlė bal­są. Malinauskaitė tuomet organizavo lietuvius, ir tie daug prisidė­jo prie   Šv. Mikalojaus bažnyčios atgavimo iš lenkų .

F. Malinauskaitė dalyvavo ir kultūriniame lietuvių gyvenime. Sunku viską paminėti ir aprašyti. Aktyviai dalyvavo draugijoje „Rytas" ir lietuvių moterų komitete. Pasaulinio karo metu buvo Trakų-Panemunio rajoninio komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti nare ir ėjo kasininkės pareigas.

Vilniaus lietuvių visuomenės veikėjų kultūrinės draugijos „Dvylika Vilniaus apaštalų" iniciatyva 1901.12. 18 d.  Šv. Mikalojaus bažnyčioje buvo įves­tos lietuviškos pamaldos.

 Kun. VI. Mironas, kuris tuomet buvo Daugų parapijos klebonu, per ją dažnai siųsdavo maisto iš Daugų apylinkės į Vilnių badau­jantiems. Kad vokiečių kareiviai maisto nekonfiskuotų, komiteto pir­mininkas išduodavo specialius leidimus. Pažymėjimą, kad F. Mali­nauskaitė yra Vilniaus komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti na­rė, parašė pats vyriausiasis komiteto pirmininkas A. Smetona.

Vokiečių okupacija suspaudė Lietuvą.  Žandaro batas mindžio­jo lietuvio teises ir sauvaliavo nagaika. Dzūkeliai, vargo prispaus­ti, kentė badą ir šaltį. O Filomena tuomet nešė paguodos žodį ir šviesą, ji pirmoji savo lėšomis įsteigė Bukaučiškių dvare pradžios mokyklą ir parsikvietė lietuvių mokytojų, davė jiems išlaikymą ir pati šelpdavo vaikus. Vėliau davė 6 ba žemės ir miško mokyklos statybai.  Rūpinosi ir seneliais bei našlaičiais. Po karo savo dvare įstei­gė prieglaudą seniams, pabėgėliams ir našlių vaikams. Turėjo 22 asmenis. Daugiausia jų parsivežė iš Vilniaus. Su kanauninku Do­geliu rūpinosi mažamečių auklėjimu ir švietimu Vilniuje.

        Ar esate pastabūs skaitytojai? Moksleiviams, parašiusiems atsakymą ir atsiuntusiems el.paštu irkubi@gmail.com   , skiriama Knygnešio draugijos dovana.

 

1. Kaip žinia, daug Lietuvos bajorų buvo nutautėję, t.y. kalbėjo ir dvaruose diegė lenkų kalbą. Ne vienas grįžo prie lietuvybės su „Aušra“  ir „Varpu“ atgimstant tautai.  Šiame CD galite rasti  ne tik Malinauskų, bet ir kitų bajorų pavardes.  Pabandykite.  

2. .... „padėjo aušroms sūnums“ – kas turima galvoje?  a) aušrininkai,   b) S.Kymantaitės drama „Aušros sūnūs“,  c) knygnešiai, dirbantys tautos ateičiai?

3.  Kokia F.Malinauskaitės veikla jums labiausiai įsimintina?

4. Tekste minima lietuvių kultūrinė draugija „Dvylika Vilniaus apaštalų“, vieno jų pavardė čia paminėta. Pabandykite surasti visų 12 pavardes informacijoje apie Vilniaus knygnešius šiame diske ir enciklopedijose.

1920 m. Daugų parapiją okupavo lenkų kariuomenė . Vėl trūko veiklių žmonių ir lietuvių mokytojų. Lenkai įveda savo tvar­ką ir administraciją, bet mokytojams moka atlyginimą. Užfrontėje veikti ir palaikyti ryšius su švietimo ministerija įgaliojama Filo­mena Malinauskaitė. Ją 1920 m. sausio 15 d. raštu Nr. 256 švieti­mo ministeris P. Mašiotas ir pradžios mokslo departamento direk­torius J. Vokietaitis įgaliojo rūpintis švietimo reikalais Daugų pa­rapijoje, per „Ryto" draugiją kvietusiai lietuvius mokytojus.

Panelė F. Malinauskaitė liko neištekėjusi. Buvo labai drąsi ir atviro būdo, pasišventė padėti artimui, jau keturiasdešimt šeše­rius metus turi gailestingosios seselės vardą ir teises. Jos namuose ir apylinkėje, įvykus nelaimingiems atsitikimams, žmonės veltui gaudavo pirmąją pagalbą.

Žmonės pasakoja, kad 1919 m. pavasarį, kada Daugų apy­linkėje keturis mėnesius stovėjo bolševikų kariuomenė, Bukau­čiškių dvare buvusios komunistų dalys norėjo pakarti Filomeną Malinauskaitę „kaipo buržuiką". Tik subėgę dvaro žmonės ir kaimy­nai ją išgelbėję. Jie patvirtino, kad ji esanti gera panelė, o žmo­nės įskundę iš keršto. Sako, kad jau buvusi ir kilpa užnerta prie dvaro  vartų.

1919 m. vasario mėn., apie Daugus vyko lietuvių mūšiai su bolševikais. Bolševikai rengėsi pulti Alovę ir Alytų.  F. Malinaus­kaitė, nugirdusi iš jos dvare stovėjusio štabo bolševikų planą, sku­biai pranešė lietuviams į Alovės dvarą apie ruošiamą puolimą, ir mūsiškiai tinkamai susitvarkė.

Bukaučiškių dvaras, kuriame gyveno Malinauskai, buvo di­delis, bet pastaruoju laiku Filomena valdė 72 ha. Įvairūs vertelgos prikalbino žirams (1)  . Pasirašė ir pražudė. Užėjo krizės metai. Po nelaimingų vertelgų žiro jos dvaras 1934 m. banko buvo parduo­tas iš varžytinių. Dabar liko tik vargas ir gražūs praeities prisimi­nimai. Ir senatvė spaudžia, neprigirdi ir silpnai mato. Nors geri žmonės padėjo išrūpinti pensiją 50 litų per mėnesį, bet ir čia žirai atsiliepė. Šelpia artimieji maistu, drabužiais ir paguoda. Skurdi vienatvė ir senatvė spaudžia veikėją. Kol kas gyvena savo buvu­siame dvare, bet pastarosiomis dienomis varoma iš savo gyvena­mos gūžtos - tėviškės.

 

(1)Žirantas - trečiasis asmuo, pasirašęs vekselį, čekį ir garantavęs jo apmokėjimą)