MARTYNAS JANKUS

 

 

 

  

     

RAMBYNO PAPĖDĖJE

 

Bitėnų kiemelis,

Karaliaus miestelis

Tek pro šalį Nemunėlis,

Ved kiemelin vieškelėlis.

              Liaudies dainelė

 

Rambynas ir Bitėnai — tai du vardai ir du žodžiai, lietuviams daug ką pasaką ... Rambynas .. . Pasakiškai graži ir brangi lie­tuviams vieta. Pro čia Nemunas varo savo vandenis iš Didžiosios Lietuvos ir, su savo bangomis, rodos, neša prislėgtos lietuvių dvasios skaudžius vaitojimus ir laisvės ilgesį. O čia — niūriai klausosi susimąstęs Rambynas savo krašto didį skundą. Prisi­mena jis visą savo praeities garbę: šventuosius aukurus, krivius, maldingąsias žmonių minias. Naktimis Rambynas jaučia tą pra­eities dvasią, dar mato juoduojant Šereikių girių liekanas, lyg graudžiomis raudomis aidinčią pilną "Mergų" užuolanką ir jau­čia Rambynas, kaip neramiai vartosi jo viduje milžinų kaulai. Ir augina bei žadina Rambynas lietuvių dvasią, kad ji atsibustų, sutvirtėtų, suliepsnotų ir vėl pražystų gražia gėle tautų marga­spalviame vainike.

Jau išmirė arba nutauto Lietuvos didžiūnai, išžudyti kuni­gaikščių Šereikių vaikai, ir tik tamsiose lūšnelėse dar tebeplaka lietuviškos širdys. Tenai ir kreipia Rambynas savo žvilgsnį.

 

Bitėnų kaimas apsupa Rambyną iš visų pusių. Kaimo vidu­ryje gyvena Jankų šeima. Stiprūs ūkininkai — būrai. Jie dar tvir­tai laikosi savo tėvų kalbos ir papročių. Labai kieto būdo, atkak­lūs ir ilgaamžiai Jankai. Dar skamba jų namuose lietuviškos dai­nos, tebepasakojami senovės padavimai. Dar graudžiai verkia jų lietuviškos širdys. Dar mena Jankai šventąjį aukuro akmenį, kurį vokiečiai suskaldė ir malūnui girnoms atidavė, kad žmonės nesi­rinktų prie jo. Bet nesisekę tam malūnui, jį ir žaibas trenkęs ir ugnis deginusi. Jau jis išnykęs. Dar mena, kaip eidavo jaunave­džiai, gavę bažnyčios palaiminimą, prašyti Rambyno dvasių pa­laimos .. .

Ir auga mažasis Merčiukas, besiklausydamas pasakojimų apie protėvių darbus ir žygius, ir kaupia tas lietuviškąsias jėgas, ku­rios jam bus taip reikalingos.

Mokykloje jis dar mokosi lietuviškai. Bažnyčioje dar skamba lietuviškos giesmės ir maldos, bet lietuvių dvasia  slopinama, migdoma gudriai ir atsargiai. Kaizeris buvo laikomas, tartum, geras ir malonus tėvas, kuris lygiai rūpinasi visais savo vaikais, kartu ir lietuviais. Tik jautresnieji jaučia klastą, bet nemoka jos išreikšti...

1871 metais, sustiprėjus vokiečių valdžiai, pasikeičia ir vo­kiečių valdžios politika. Lietuvių kalba išmetama iš mokyklų ir bažnyčių. Subruzda visas kraštas prašymais, peticijomis ir skun­dais "tėvui-kaizeriui", bet lietuviai pasijunta, kad jie ne vaikai, net ne posūniai buvę, bet vokiečiams nereikalingas ir net kenks­mingas gaivalas. Subruzdo lietuviai gintis. Suprato, kad ne mal­davimai ir prašymai jiems padės, bet tik atkakli kova. Todėl ir prasidėjo kovų laikotarpis.

Tais laikais Jankų Merčius — jau jaunuolis. Jaunas, tvirtas ir energingas, jis greitai atsiduria kovotojų eilėse ir išbūna jose iki mirties. Kovojo jis atkakliai ir visą savo ilgą amžių. Kovojo visais galimais būdais. Jis ir karštas prakalbininkas, ir įvairių draugijų organizatorius ir laikraščių bei knygų leidėjas bei pla­tintojas, ir spaustuvininkas, ir rašytojas, ir kontrabandininkas ir, galų gale, Vyriausiojo Mažosios Lietuvos Gelbėjimo Komiteto pirmininkas.

Kuo garsus buvo Jankus?

 

            Žinau, kad Martynas Jankus ligi paskutiniųjų savo gyvenimo dienų buvo gerbiamas, tautos mylimas ir garbingas žilabarzdis senelis. Jam, dar gyvam būnant, pastatytas bronzinis biustas Karo Muziejaus sodelyje, įteiktas Gedimino ordinas, Šaulių žvaigždė, suteiktas Mažosios Lietuvos Patriarcho vardas ir t.t.

            Bet kuo iš tikrųjų jis buvo garsus? Jei kalbėtumės ir aptartumėm jį iš kurio nors vieno, siauresnio taško, pvz., kaip kultūrininką, spaustuvininką, visuomenininką, kovotoją už Mažosios Lietuvos lietuvių teises, ar, pagaliau, net rašytoją-kūrėją, reikėtų pripažinti, kad Martynas Jankus nei vienoj iš čia suminėtų sričių nebuvo ganėtinai garsus ir ypatingai stiprus. Tik visų tų dalykų ir veiklos visuma, pasakytume, sudarė Jankaus stiprybę, tuo pačiu ir iškėlė jo garsą.

            M.Jankus nebuvo didžiai išmokslintas vyras, nebuvo atžymėtas jokiais moksliniais laipsniais. Jis tebuvo išėjęs pradinį mokslą, o paskiau išsilavinimo siekęs savimokos keliu. Tačiau vėliau jis beveik visą savo gyvenimą, ypač gražiausias jaunystės dienas, paskyrė lietuviškos knygos ir savojo spausdinto žodžio labui. Tuos spausdinius spausdindamas, kaip spaustuvininkas, knygelių ir brošiūrų autorius, laikraščių redaktorius bei jų platintojas, net eidamas anų laikų knygnešio pareigas.

            Be spaudos, jis dirbo ir kitokį Lietuvai ir lietuviams naudingą darbą. Galima sakyti, jis ėjo visur ten, kur jį šaukė anuometiniai kultūriniai, visuomeniniai ir pagaliau, politiniai reikalai. Jis steigė ir kūrė organizacijas („Birutės“ draugija ir kt.), dalyvavo ir politinėje veikloj, stengdamasis pravesti Mažosios Lietuvos lietuvį atstovą į vokiškąjį reichstagą ir t.t.

            Ir, kas svarbiausia šiuose jo darbuose ir veiksmuose, jis niekur ir niekada nesusvyravo, nepalūžo ir nenustojo vilties. Jis ėjo, klupo ir vėl kėlėsi, bet niekad nenuleido rankų kai viena jo spaustuvė subankrutavo ir varžytininkai apkarpė jo ūkį - žemę ar gyvulių bandą, - jis vis vien stengėsi įsigyti kitas spausdinimo mašinas, o tą patį ūkį - vėl kaip nors pastatyti „ant kojų“.

            Žodžiu sakant, M.Jankus visą laiką buvo, tarytum, niekad nepailstanti, nepalūžtanti ir nuo savo siekių nesitraukianti lietuvių gyvoji dvasia Mažojoj Lietuvoj.

 

Ištrauka iš Pr.Alšėno monografijos „Martynas Jankus“, Torontas, 1967