Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

Dažnai knygas veždavo į Pusdešrių kaimą pas Riaubus, į Menčikių kaimą pas Jokūbėlį, į Kiaulupius pas Pikčilingius, į Vaitiekupius pas Kasperavičius, Banaičius, Dėdinus ir Jurgilus.

Užsakytas knygas iš Prūsijos M. Sederavičiui pristatydavo knygnešiai Juozas Bosas, Mvkolas Čelkys, Juozas Dagilaitis, Vincas Dagilis, Jonas Damušis, Petras Janušis, Pranas Kasperavičius, Petras Petraitis, Pranas Stravinskas. Atgabentas knygas slėpdavo pas patikimus apylinkės žmones. Jas pats Išvežiodavo arba įduodavo pažįstamiems platintojams, iš kurių minėtini: Sudarge vežėjas Jurgis Žemaitaitis ir grytelninkė Ona Urbaitytė (Muzikančiūtė), Slavikuose zakristijonas Pranas Pučiliauskas ir Vincas Dobrovolskis, Gelgaudiškyje klebonas Pranas Būčys, Bosų kaimo valstietis Rekešius, kiti. Iš jų knygas ėmė smulkesni knygnešiai.

M. Sederavičius rūpinosi ne tik knygas iš Prūsijos gabenti ir platinti, bet ir jas leisti. Pats vertė iš lenkų kalbos arba duodavo kitiems kunigams išversti. Suredaguotus tekstus siųsdavo į Tilžę spausdinti. Tam darbui talkino Juozas Antanavičius ir Serafimas-Laurynas Kušeliauskas. Visi trys aptardavo, kokią knygą leisti ir kiek egzempliorių spausdinti. V.Merkio teigimu, tokių leidinių priskaičiuojama iki trisdešimties. Iš jų kai kurios knygos susilaukė net keliolikos laidų ir buvo spausdinamos dešimtimis tūkstančių egzempliorių. Tai buvo religinio turinio knygos „Aukso altorius", „Šaltinis", „Gyvenimas šventųjų" ir kitos. Dėl lėšų stokos apie šeši tūkstančiai puslapių rankraščių liko neišspausdinti.

Lietuviškoms knygoms leisti M. Sederevičius skyrė beveik visas savo santaupas, taip pat rinkdavo aukas iš kitų kunigų bei valstiečių, tuo labai kai kam įkyrėdamas. Besirūpindamas knygų Sederevičius nutolo nuo parapijos reikalų. Bažnyčia reikalavo remonto. 1899 metais į Sudargą buvo atsiųstas naujas klebonas, o senasis kunigas liko karšinčium. Netekęs parapijos, senatvę pabaigė vargingai, nes klebonaudamas jokio turto nesusikrovė, viską išleisdavo draudžiamoms knygoms. Mirė 1907 metų kovo 7 dieną. Palaidotas Sudargo kapinėse. Ant jo kapo buvo pastatytas kuklus akmuo su geležiniu kryžium. Minint mirties dvidešimt penktąsias metines, ateitininkų ir pavasarininkų rūpesčiu 1932 metais pastatytas paminklas, kuriame iškaltas einančio prieš vėją su knygų ryšuliu po pažastimi knygnešio paveikslas.

Sederevičių ir jo veiklą apibūdina poetas M. Gustaitis žodžiais: „Jis labai taupiai gyveno, tik bažnyčioj sutaną vilkėdavo, o šiaip nešiodavo prastus namų drobės rūbus, visą turtą dėdavo tiktai knygoms. Be knygų ryšulio nė žingsnio iš namų nežengdavo: eidamas į bažnyčią ar pasivaikščioti visada būdavo knygų ryšulėliu nešinas. Knygos buvo kaip ir priaugusios prie jo asmens, tapo jo prigimties dalimi".

Jonas Augustaitis Iš: “Zanavykas”, 1989, Nr.2

Vieną lietingą rudens dieną į kleboniją užsuko knygnešys P. Sravinskas. Vos tiktai svečias pradėjo ant stalo krauti knygas, varpininkas pranešė, kad į kiemą įvažiavo žandarų viršininkas. Knygos greitai buvo sumestos už komodos. Caro tarnui pasibeldus į duris, knygnešys, vaizduodamas elgetą, atsiklaupęs kalbėjo poterius. Kunigas svečią pakvietė į svetainę. Ant stalo atsirado užkandžių, degtinės, vyno ir alaus. Pareigūnas, maukdamas degtinę, gyrė kleboną, kad nepalaiko ryšių su knygnešiais. Žandarų viršininkas greitai nusigėrė, svirduliuodamas išėjo į kiemą ir netoli jaujos įkrito į duobę. Klebonijos darbininkai ištraukė viršininką ir purviną parvedė į vidų. Pareigūnas buvo perrengtas civiliniais rūbais. Po to įvykio tasai žandarų viršininkas daugiau Sudarge nesirodė.

Turgaus dieną M. Sederevičius su knygomis važiavo į Naumiestį. Netoli miestelio patikimas žmogus pranešė, kad žandarai jį seka. Priemiestyje jis užsuko į vieną kiemą, kur buvo daugiau vežimų. Greitai visas knygas permetęs į kitą vežimą, uždengė marška. Užsukę į kiemą žandarai rado M. Sederevičių miegantį vežime. Prikėlę jį, padarė kratą, bet nieko nerado, o paskui knygnešių globėjas knygas vėl pasiėmė.

Šaltą žiemos naktį M. Sederevičius su J. Sperausku vežė rogėse lietuviškus leidinius. Siautė žvarbi sniego pūga. Netoli pasienio ties Bunikėlių tiltu pusnyne užklimpo rogės. Tai pamatę, atėjo du sargybiniai. Kadangi M. Sederevičius buvo apsirengęs kunigo rūbais, kareiviams priartėjus paskambino varpeliu. Sargybiniai pagalvojo, kad kunigą veža pas ligonį, padėjo iš pusnyno ištraukti roges.

Iš: „Tėvynės šviesa“, 1989.11.15