MIKALOJUS KATKUS

 

 

  

Mikalojus Katkus (1852—1944) — vienas įdomiausių mūsų krašto žmonių. Sunku rasti antrą tokį be galo principingą, paprastą, tokį savotišką, tolstojišką žmogų. Baigęs Žemdirbystės ir miškininkystės akademiją netoli Mask­vos ir padirbėjęs šešerius metus dvaruose, 1884 m. su­grįžo į savo tėvo ūkį Ažytėnuose, nes „bet kur bū­damas kūnu, gi siela visada gyvenau Lietuvoje".

          Grįžęs į tėviškę, pirmasis diplomuotas Lietuvos ag­ronomas pradėjo dirbti ūkyje ir pasijuto besąs „savo gaivale, lyg vėžys kad vandenyje. Prigimtis nepaskundo sveikatos, o dirbti ūkiškus darbus man ne naujenybė, iš mažų dienų buvau įgudęs papratimą ir ištvermę". Čia dirbo ir gyveno iki gyvenimo pabai­gos.    

          Maža pasakyti: dirbo ir gyveno — kovojo ir kūrė, švietė ir mokė, „mušėsi" su visais kaip įmany­damas — kunigais, žandarais ir policija, viršaičiais ir karo komendantais, su kaimynais.  Patys  žandarai jį pravardžiavo kaimo „zanoza" (rakštimi). Tampė jį po teismus ir kalėjimus, kratė.

Beje, nebuvo M. Katkus bolševikas, bet tiesą gynė visur ir visada, su niekuo nesiskaitė, prieš nieką nesilenkė, net nuovados viršininką privertė savo namuose nusiimti kepurę. Rašė kandžius ateistinius straipsnius, 1905 m. su kitais Krakėse suorganizavo revoliucinį komitetą, vėliau daug prisidėjo prie mo­kytojų seminarijos įsteigimo Kėdainiuose.

Daugelį metų mokė Ažytėnų kaimo ir apy­linkių vaikus, turėjo net savo namuose mokyklą.

Sulaukęs  beveik 73 metų, M. Katkus sukūrė „Balanos gadynę" — bene patį įdomiausią ir vertingiausią et­nografinį literatūrinį kūrinį mūsų literatūroje. Taip pa­vaizduoti kaimo buitį, anot J. Tumo-Vaižganto, tega­lėjo ten gimęs, ten augęs, ten pasenęs mokytas auto­rius. „(. . .) šiuo atžvilgiu vargu bau kuri kita litera­tūra turi tokios vertybės veikalų, kaip šis M. Katkaus, kaip K. Donelaičio Raštai, kaip Antano Juškos „Svodbinė Rėda".

Sunkus (kratos, kalėjimai, dukters, žmonos mirtis, su­degusi sodyba), įdomus ir ilgas to žmogaus gyveni­mas, įvairūs jo ir darbai (27 ha ūkis, straipsniai, kny­ga ir atsiminimai, laiškai, tautosakos rinkimas, dainų kūrimas, liaudies švietimas, visuomeninė veikla).

Žmonės mena  laikus, kai Mikalojus Katkus drauge su knygnešiais sėjęs šviesą.

.......................

Diena buvo apniukusi ir tyli. Mikalojus Katkus, tik apsišėręs galvijus,  išgirdo ratų bildėjimą. Kažkas įdardėjo į kiemą. Jis žvilgtelėjo pro kampinį langą — aha, svečias nebuvėlis. Rateliai aukšti, ark­liukas mažas, ausis pastatęs, po balneliu gūnelė. Ar nebus tiktai čia Bielinis? Katkus žvilgterėjo į kaimynų langą — pačiu lai­ku, ten jau su žiburiu, lengva prietemėlė, niekas ne­galės atvykėlio pažinti. Atsidaro durys — ogi pats Jur­gis Bielinis įvirsta, vidutinio ūgio, plačiapetis, įraudęs. Tegul bus pagarbintas.. . Štai ir aš pas Katkų užsukau. . . Mikalojus visada laukdavo to žmogaus, jau gerai jį pa­žinojo. Gerbė, stebėjosi jo veiklumu ir sumanumu,  jo dide­liais užmojais.

— Eisiu nukinkysiu, pašersiu arklį, — tarė svečiui Mikalojus.

— Nereikia! — guviai sujudo Bielinis, pasiglostęs šarmotus ūsus. — Kur dėsim knygas?

Jis toliau trauksiąs, Kubiliūnuose į lanką arklį įbruk­siąs — kad įtartinai akiai neužkliūtų. O pinigų užsuk­siąs vėliau. Knygas sutarė nugabenti pas Lynių, į nuošalią pa­miškę.

— Nei žmogaus, nei vietos geresnės nerasi, — džiaugėsi Bielinis.

— Rūsys jo geras, pats Antanas niekam nekliūva, žmogus paprastas.. . O mane jau seka žandarai. Kra­kių žandarams įsakyta kas savaitę savo vyresnybei ra­šinėti, ką Katkus veikia ir kur važinėja...

Bielinis nusikvatojo: mulkiai! Iš tiesų ne taip leng­va būdavę Katkų sugriebti. Žmogus atsargus, išmin­tingas ir svieto matęs. Rusijoje mokęsis, Latvijoje dva­ruose tarnavęs.

Pasišnekučiavo draugai. Apie linksmus ir liūdnus knygnešystės nuotykius, štai pasienyje savo žmogų turį, Baltruką. Užmoki  kiek,  jis   ir  patį   žandarų žandarą apmaus. Prislinks netoli sargybos, subliaus avi­mi, o šie ir sumoja — avis per sieną gena. Reikia griebti! Ir kad leisis. Baltrukas bėgt, o jie — vytis. O tuo metu knygnešiai su ryšuliais per sieną. . .

Svečias išdardėjo tolyn. Katkus bemat pasikinkė sa­vo ratus — ir pats pas Lynių, tą, kuris vėliau gelbės Katkaus šeimą nuo bado buteliu pieno. O po kelių dienų jis netikėtai sutiko vieną žmogų, ar ne nuo Kra­kių. Tas šnibžtelėjo: saugokis, lauk svečių — bus krata. Naktį tėvas pasišaukė vyriausiąjį Antanuką. Plonas kny­geles ir brošiūrėles suko į tūteles, rišo — ir į didelį butelį. Pakaitino ir užliejo vašku. . . Užsidegė žibintą ir paslapčiom — į sodą. Kasa pasilenkęs duobę, žibintą slepia. O kaimynų vyrai vis žvilgčioja pro langus. „Pi­nigus Katkus slepia... Greičiausiai, auksinius!" įsidėmė­jo tą vietą.

Rytą užgriūva žandarai. Krečia visus kampus, bado sienas — nieko. Vėl išsidangina. O kaimynai, tik su­laukę nakties, patyliukais į Katkaus sodą — kur ta slap­ta vieta? Iškasė — ogi butelis! Gerai apžiūrėjo — knygos. Draudžiamos knygos, kurių žandarai užsimuš­tinai ieško. Išsigandę metė ir nubėgo.

Rytą Katkus žiūri — pūpso butelis ant žemės, ap­link iškasinėta. Paėmė ir atsinešė į virtuvę. „Jei jau lauke, žemėje negali būti, tegu bus gryčioj".

Ėmė ir užkasė pe­lenuose. ..

Pats Katkus, be galo kuklus ir paprastas žmogus, apie savo knygnešystę rašė: ,,Aš knygnešiu nebuvau, tik duodavau knygnešiams užeigą ir nakvynę. Daugiausia mane lankė Jurgis Bielinis. Kartais lankė mane ir kiti knygnešiai, bet vis su slapyvardžiais: tas Žvirblis, tas Berankis, tas Bekojis, o sužinoti jų vardus nebuvo rei­kalo ir buvo nepatogu: užteko žinoti, kad nešioja lie­tuviškas knygas. Žinau, kad Žvirblis gyveno Šiluvoje, o gal jo tokia tikra pavardė".

Čia pat M. Katkus stengiasi paminėti nežinomus arba spaudoje neminėtus knygų gabentojus ir platintojus: Antaną Lynių  iš Ažytėnų  kaimo,  Daumantą,  Kėdainių Charapovickio banko tarnautoją, kuris, „man prisimi­nus apie pavojų, (...) atsakė: „Jeigu to darbo man nebūtų, aš gyventi nenorėčiau", J. Miliauską-Miglovarą : „Pirmais metais „Aušra"  ateidavo skaitytojams per paštą, kaip ir bet kuris kitas laikraštis. Žiūrėda­vome į pašto antspaudą ir perskaitydavom: „Ryga". Toliau gėrėjomės karžygiškumu žmogaus, drįsusio ir su­maniusio įdėti į paštą nelegalią „Aušrą". Buvo tai Juo­zas Miliauskas, pasivadinęs Miglovara, tarnaująs Ry­goje policijoje. Manau, kad Miliausko žygis „Aušros" gyvenime yra labai svarbus. Kad ne šis Rygos polici­ninkas, daug „Aušros" būtų peliję Bitėnų spaustuvėje".

Beje, panaikinus spaudos draudimą, M. Katkus pir­mas Ažytėnuose užsisakė „Vilniaus žinias", o kitą to laikraščio egzempliorių — visas kaimas, sudėjęs pini­gus. Vėliau visada M. Katkus savo vaikams, parvykstantiems viešnagėn, sakydavo: „Man didžiausia dova­na — laikraščiai". Į senatvę, pradėjęs akti, samdė žmogų, kuris jam perskaitytų pasaulio naujienas arba bent antraštes.

 

                                             Paruošta pagal A.Dulkino straipsnį iš „Moksleivis“, 1972, Nr.7