Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

POVILAS MATULEVIČIUS

PUNSKO KNYGNEŠYS POVILIUKAS

Pirmoji mokykla Punske įkurta XVII a. Ji minima 1700 m. aktuose. 1772 m. ją lankė 96, 1781 m. m. 20, 1782 m. 25 mokiniai. Ji išbuvo (su pertraukomis) iki 1863 metų. Po to buvo surusinta. 1912 m. mokytojo Baltrukonio rūpesčiu pastatyti mokyklai namai. Atskira mokykla buvo Giluišių kaime, kur mokytojavo mkt. Vailokaitis, vėliau Pajaujis. Pirmosios vokiečių okupacijos metu mokė lietuviškai ir vokiškai; mokytojavo Elena Miltakytė, mkt. Mielkus ir dar trečiasis mokytojas.

Lietuvių tautinis atgimimas Punske ir apylinkėse prasidėjo XIX a. antrojoje pusėje. Spaudos draudimo laikais liet. draudžiamas knygas bei laikraščius platino eilė vietinių knygnešių, kurių tarpe minėtinas Povilas Kupstas, neišsenkamos energijos, pasišventęs vyras. Knygas dažniausiai gaudavęs iš Zigmantaitės sandėlio Kalvarijoje. Kai lenkai užėmė Punską, Kupstą suėmė, ilgai kalino, kankino, vėliau privertė keltis į nepriklausomą Lietuvą. Tada Kupstas apsigyveno Radiškėje.

Minėtinas ir Vincas Kaminskas, gyvenęs Kampuočių kaime. Knygas gabendavęs tiesiog iš Tilžės, pardavinėjęs šventoriuje ar kiek toliau nuo bažnyčios. Taip pat Povilas Matulevičius (1840-1929), Poviliuku vadinamas, gyvenęs 2 km nuo Punsko. Jis taip pat knygas iš Tilžės nešdavęs. Už žmonos kraitį pasistatė menkutę medinę trobelę, kurioje ir dabar (1965) skryniose tebesą jo kitados atneštų knygų. Knygnešys Matulevičius buvęs ir akmenų tašytojas. Punsko bažnyčiai padaręs akmeninius laiptus, kurių priešakinėje dalyje matyti 1891 metų data. Bažnyčios prieangyje stovi du akmeniniai indai švęstam vandeniui laikyti; Trakinių kaime ilgai gulėjęs jo darbo akmeninis (apie 3 m) paminklas-stulpas, iš kurio vietos gyventojai vėliau padarę knygnešiui paminklą. Be to, Matulevičius buvęs geras girnadirbis. Jo palikuonys ir dabar (1965 m.) malą tėvo padirbtomis girnomis. Girnakalio amatas jam leisdavęs keliauti po įvairias vietas ir platinti lietuviškus raštus. Atnešęs knygas į Punsko apylinkes, išdalindavęs jas savo padėjėjams ir pats platindavęs.

Dar minėtinas knygnešys Lipskas. Su knygnešių veikla glaudžiai siejasi ir daraktorių veikla. Iš jų tarpo minimas Vincas Senkevičius, neturėjęs pastovios vietos mokyklai. Jis lankydavęs vaikų turinčius ūkininkus paeiliui; jų buvo ir maitinamas. Mokslas vienam mokiniui atsieidavęs tik rublį metams. Į jo „mokyklą" sueidavę 30, o kartais ir daugiau vaikų. Skaitė iš maldaknygių, rašė grifeliais lentelėse. Sumaniai veikdamas, Senkevičius išvengęs didesnių žandarų persekiojimų.

Visą knygnešių, daraktorių ir kitų veikėjų darbą derino ir pats daugiausia dirbo Punsko klebonas kun. Simonas Norkus - Norkevičius. 1881 m. paskirtas Punsko klebonu, šiose pareigose išbuvo 19 metų; 1909 m., nustojęs sveikatos, iš šių pareigų pasitraukė, pasilikdamas gyventi Punske, savo parapiečių tarpe. Punsko bažnyčioje jis įvedė lietuviškus giedojimus, globojo ir rėmė knygnešius, veikdamas per savo ištikimą tarną Povilą Kupstą. Naujose Punsko kapinėse savo lėšomis pastatė didelę mūrinę koplyčią, kurią dažnas svečias, pirmą kartą atvykęs į Punską, palaikydavo bažnyčia. Miestelyje pasistatė didesnius mūrinius namus, kuriuos mirdamas užrašė „Žiburio" draugijai. Daugelis jo rinktinių knygų buvo perduotos Seinų kunigų seminarijai. Kun. Norkus buvo ir poetas; parašė ir 1905, 1908 m. (dviem laidomis) išleido eilėraščių rinkinį „Mažą dovanėlę Lietuvos jaunimui". Rankraštyje liko jo parašyta Punsko istorija.

Iš kitų Punsko kunigų minėtinas kun. M. Simonaitis, globojęs, finansavęs liet. draudžiamųjų knygų platinimą ir pats jas gabenęs.

Punskiečiai buvo aktyvūs ir kovoje dėl lietuvių kalbos teisių savo bažnyčioje. Parapija buvo mišri. Pastačius naują bažnyčią, mozūrai panoro įvesti tik lenkiškus giedojimus. Dėl to dažnai kildavo riaušės; tvarką atstatydavo tik iš Suvalkų atjoję rusų dragūnai. Keliolika kartų bažnyčia buvo uždaryta. Pagaliau lietuviai grąžino mozūrams jų įdėtą bažnyčios kaštų dalį, ir šie Beceiliuose įsisteigė atskirą lenkišką parapiją.

Dar XIX a. gale suorganizuotas lietuviškas choras, seniausias iš liet. chorų Sūduvoje. Retkarčiais jį instruktuodavo atvažiuodamas muzikas Stasys Šimkus.

1905 — 1906 m. sąjūdis palietė ir Punską. 1906 sausyje į Punską keliais vežimais atvyko apie 50 ginkluotų pistoletais, kardais, medžiokliniais šautuvais, laužtuvais, kirviais lietuvių, išstatė sargybinius, nuginklavo rusų policiją, užpuolė valstybinės degtinės parduotuvę Nr. 199, arbatinę ir valsčiaus teismo bei mokyklos įstaigas. Parduotuvės duris išlaužė, iškabą nulupo, sunaikino svaigalus bei įrengimus, padarydami 667 rb. 31 kp. nuostolių; kitur sudraskė carų portretus; valsčiaus teisme sunaikino portretus, suplėšė įstatymų knygas, baudžiamąsias bylas, nulupo iškabas, paėmė antspaudus, tarnybines grandines; mokykloje nuėmė iškabą ir sudraskė rusiškus vadovėlius. Po to iškabino lietuviškus atsišaukimus, reikalaujančius Lietuvai autonomijos, ir pasitraukė Seinų kryptimi.

1906 m. įsteigtas „Žiburio" draugijos skyrius (100 narių), suorganizuotas knygynas, įkurta liet. biblioteka, skaitykla; 1907 m. įkurtas vartotojų kooperatyvas „Dzūkas" (146 nariai) ; buvo Blaivybės dr-jos skyrius, įvairios religinės draugijos. 1907 m. viename kaime suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Nuo to laiko vakarai buvo dažniau ruošiami. Punsko lietuvišką veiklą gaivino iš Seinų ateiną liet. laikraščiai ir iš ten trykštanti tautinio atgimimo dvasia.

Iš: Broniaus Kviklio žinyno „Mūsų Lietuva“, III tomas, Bostonas, 1966