Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

POVILAS VIDUGIRIS

KĄ MENA J. Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus?

Šviesa virš Ustronijos vienkiemio

Žydi obelys. Nuo darbo

Juodas delnas virš knygos.

Duonos kvapas. Rugiai ir

Linai. Didelės raidės ant dangaus –

Lietuvai – savos kaip prakaitas.

Šešėliai žydrynėj. Šešėliai į upę.

Saugiau slypi ne obuoliai

Ne rugiai svirne – žodis lietuviškas...

Julius Vaupšas

Už Vadaktėlių ant Vadakties kranto stovi svirnas, šiais metais (2008) švenčiantis 120 metų jubiliejų. Apie jį 1986 m. žurnale „Statyba ir architektūra“ Nr. 1 buvo rašyta kaip apie vieną rečiausiai sutinkamų svirnų tipų, išsiskiriančiu netradicine vidaus ir išorės struktūra ir vykusiai pritaikyta prie vaizdingo peizažo. Svirne įrengta apeinama galerija aplinkos apžvalgai. 1981 m. jis – architektūros ir istorijos paminklas. Nuo 1987 m. svirnas turi ypatingą statusą – jau 20 metų čia Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejus.

Pažvelkime į praeitį, kad galėtume suprasti, kur tos lietuvybės puoselėjimo šaknys. Kaip medis negali atitrūkti nuo šaknų, kurios jį maitina, taip ir žmogus be jų būtų svyruojantis. O tauta be praeities – tarsi medis be šaknų, be tvirtybės.

Panevėžio apylinkėje Naujikų, Velniakių ir Palaukių kaimuose gyveno didelė Vidugirių giminė. Vidugirio pavardė kildinama iš girių, nes jos iš visų pusių supo Naujikų kaimą.

„Šios giminės žymūs žmonės: aktyvus knygnešių bendradarbis, Ustronijos ūkio savininkas Povilas Vidugiris, trys knygnešių bendradarbiai, du aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai (Bernardas ir Vaclovas), du dabartiniai mokslininkai (Aloyzas (filologija) ir Albinas (medicina)), du pulkininkai (Tomas ir Juozas)“. (P. Tamošiūnas, „Karsakiškio krašto šviesuliai“, 1995)

Paminėsiu tuos Vidugirius, kurie labiau susiję su Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešystės muziejumi Ustronėje.

Vertėtų prisiminti Jadvygą Venckūnaitę-Vidugirienę (1846 – 1944), itin darbštaus, sumanaus, sąžiningo tėvo Nikodemo Baukaus-Venckūno dukterį. Baukai nuomodavo dvarininkų žemes, daug sėdavo linų ir juos veždavo į Rygą parduoti. Kelionė ilga, sunki. Priplūkdavę 3-4 vežimus linų, apsiavimui prireikdavę dviejų tuzinų vyžų.

Nikodemas, susitaupęs pinigų, nusipirko iš dvarininko 40 dešimtinių. Ponas sutiko geram nuomininkui parduoti žemės, nes šis praplėtė jo valdas, apsėdamas dirvonus linais. Nikodemo prašomas, ponas leido net pavardę pasikeisti į Venckūno. Nikodemui Baukaus pavardė priminė baudžiavą.

Nikodemas, dabar jau Venckūnas, šią žemę paliko sūnui, o pats su šeima toliau nuomojo dvarininkų žemes Krekenavos valsčiuje – reikia dukrai Jadvygai pasogos. Apsilankė daugiau nei 20 piršlių, bet ji pasirinko mažažemio Kazio Vidugirio sūnų Povilą (1837 – 1923). Nikodemas aptiko dvarininko Kapansko palivarką atokioje vietoje. Ieškota pasiturinčio pirkėjo – dvarininkas nesileido į kalbas apie nuolaidas. Nikodemui pasisekė: su sūnumis Nikodemu ir Jonu ( šie jau buvo baigę mokslus) nupirko 122 dešimtines, o kiek trūko pinigų – skolon. Jadvyga Venckūnaitė Vidugirienė – dabar jau palivarko savininkė (1874). Jos vyras Povilas užveisia 4 ha sodą, išveda naujų vaismedžių veislių. Dalyvauja parodose, premijuojamas, susirašinėja net su Voronežo sodininkais. Apie Povilo sodą Feliksas Martišius parašė knygą.

Derlius geras – jau ne tik procentus gali už nupirktą žemę sumokėt, bet ir skolą grąžinti. Prireikia svirno gėrybėms sudėti. Povilo broliai, garsūs meistrai, Vaclovas ir Antanas pradeda statybą.

Tuo laiku Lietuvoje caro valdžia siautėja, uždrausta lietuviška spauda, įvedama graždanka, bet jau skraido naujų laikų viltis. Atsiranda vis daugiau šviesuolių. Vieni iš tų – Jadvygos Vidugirienės broliai Venckavičiai (pasikeitė į - „vičius“), studijuojantys Kazanėje. Parvažiavę atostogų, jie mėgo bendrauti su žmonėmis, mokydavo neturtingų tėvų vaikus. Adomas Ladukas, vėliau žymus knygnešys, Garšvių knygnešių draugijoj vadintas buhalteriu, tiek to mokslo ir teturėjo, ką buvo išmokę Venckavičiai.

Nikodemui Venckavičiui (1844 – 1877), teisininkui, Lietuvoje neleido dirbti, todėl gavo darbo Voronežo, Saratovo gubernijose. Paskatintas prof. A. Ugenskio ir Jono Juškos, ėmė rimtai domėtis lietuvių kalba, kai tais laikais ne vienas gėdindavosi kalbėti lietuviškai. Jis rinko duomenis lietuvių kalbos gramatikai, rašė straipsnius kalbos klausimais, rinko dainas Panevėžio, Ramygalos, Upytės apylinkėse. Parengė spaudai dainų rinkinį (69 dainos, 100 patarlių (pvz., „Ajkite namola, maskolei iszėja, paliokai parėja“, mįslių). Neturėdamas kur spausdinti, perduodavo medžiagą draugams. Ankstyva mirtis darbus nutraukė, surinkta medžiaga dabar yra Lietuvių kalbos instituto archyve. J. Jankevičius, Krekenavos m-los direktorius, 1923 m. rašydamas straipsnį apie N. Venckavičių, viltingai baigė: „Tavo surinktos dainos skamba ir skambės Nevėžio laukuose! Anūkai ir ainiai uoliai tęs pradėtą senelio darbą“. (Lietuvių kalbos tautosakos archyvas).

Jonas Venckavičius (1848 – 1937) taip pat Kazanėje baigė Matematikos – fizikos fakultetą, dirbo Petrapilyje Miškų departamento skyriaus viršininku. Bendravo su Petru Vileišiu ir kitais susipratusiais lietuviais. Jie įkūrė „Peterburgo Labdarišką Lietuvių ir Žemaičių Draugystę“ lietuviams studentams remti. Sunkiu spaudos draudimo metu savo kraštiečiams siuntė lietuviškų knygelių, išrašė paštu Garšvių kaimo šviesuoliams pirmą lietuvišką laikraštį „Aušra“ (1883). Ipolitas Ūdra, žymaus Garšvių knygnešio Kazio Ūdros sūnėnas, atsiminimuose rašo: „Jonas Venckavičius buvęs pirmutinis ir svarbiausias inspiratorius slaptam knygų gabenimui ir platinimui apylinkėje“. J. Venckavičiaus švietėjiška veikla neabejotinai turėjo įtakos Garšvių knygnešių draugijos įsikūrimui (1885).

Po 1917 metų revoliucijos J. Venckavičius grįžo į Lietuvą ir mokytojavo Kupiškyje, Panevėžyje. Vienas jo auklėtinių rašė: „Nors ir senatvėje, įdėjo daug savo jaunatviškos šilumos ir parodė nenuilstamos energijos pavyzdį“. („Panevėžio balsas“, 1937). Išėjęs į pensiją, apsigyveno Ustronėje. Maloniai bendravo su savaisiais, mėgo lošti šachmatais ir proferansą. Juo ypač rūpinosi, prižiūrėjo Onos Vidugirytės-Vaičiūnienės dukra Ona, mokytoja.

Knygnešys Kazys Ūdra pasisiūlė Povilo Vidugirio broliams padėti statyti svirną ir su savininkais susitaria padaryti slėptuvę lietuviškai spaudai. Įrengė tarp pirmo aukšto grindų ir rūsio lubų dvi slėptuves (60 kv.m.), apgalvotai užmaskuodami įėjimus). Ant grindų užpildavo javus, o lipant į antrą aukštą po laiptais buvo labai siauras įėjimas, kad vos žmogus galėtų įlįsti. Knygas, laikraščius galima įmesti pro ventiliacijos langelį iš rytų pusės, kuri apsodinta specialiai serbentais, po prieklėčiu vasarą buvo laikomos vištos. Pietinė pusė pertverta – su langu, sienoje spintelė, tamsioj daly – įėjimas į kitą slėptuvę su lentynomis ir kabliais mėsos produktams laikyti. Prie įėjimo už durų pertvaros sienoje – spintelė su lentynomis. Apatinė sienelė išsiimdavo ir pro skylę buvo galima įlįsti į slėptuvę. Šone stovėjo audimo staklės.

..................(ieškokite tęsinio)