(O toliau tarp Tumo ir Bakšio vykęs toks pokalbis – red.)
 
— Tuojau grąžink man jį!
— Nė už ką.   Tiek tol nubridus...
— Atiduokš, provokatoriau, arba aš tave, kaip šunį, čia pat nušausiu!—ir siekė į kišenę, kur niekados nesinešiojo ginklo.
Ir kaip gi nustebo, kai draugas nudžiugo; ūmai praskleidė ant krūtinės sutaną ir tarė:
— Proszę — przyslugę zrobisz, kolego.
— Daroję ci žycie, nikczemniku... Ty i tak mi list zwrocisz. Ir prasidėjo dviejų valandų spaudimas ir nepasidavimas, kol abu neteko jėgų, ir kun. Juozas Tumas pavartojo hipnoza mintimi:
— Wstaniesz i przyniesiesz...
Kun. K. Bakšys tikrai, kaip lunatikas, pakilo, pamažu išėjo ir taip pat sugrįžo abiem rankom laišku nešinas ir tarė be galo nusižemindamas:
— Przepraszam cię, kolego, že ja na cos podobnego się po-važytem.
Kun. J. Tumas ištraukė savo laišką iš provokatoriaus ran­kų ir čia pat jį sudraskė.
            Metęs kunigystę, K. Bakšys priėmė pravoslaviją, išvažiavo į Petrapilį ir ten, rodos, tarnavo Sveteišem Sinode. Kažkuo nusikaltęs, buvo žandarų krečiamas. Žandarui pradėjus vartyti jo bute rastą lietuvišką laišką, kun. Bakšys, pagriebęs jį ir tuo­jau prarijęs. Tai buvęs kun. J. Tumo laiškas. Tuo faktu jis mėg­davęs pasigirti, kad jis nebuvęs toks baisus niekšas, kaip kai kas manąs: neįdavęs žandarams nekalto žmogaus. Jei taip iš tik­rųjų buvo, tai kun. J. Tumas bus sudraskęs ne savo, bet K. Bakšio jam pakištą svetimą laišką.
        Klausimai apmąstymams:
  1. Kodėl du lietuviai kunigai kalbasi ne lietuviškai, o lenkiškai?
  2. Ar konspiracija buvo būtina net tarp “konfratrų” (kolegų kunigų). Kaip aiškinate kun.Bakšio išdavystę? Ar hipnozė galėjo išgelbėti situaciją?
  3. Kas tie “keimariniai” leidiniai?. Ar tai tas pats, kas “kontrafakciniai”?
  4. Kaip Kuliai pasikeitė ten kunigaujant J.Tumui-Vaižgantui? Raskite knygnešių, dirbusių Kuliuose.
Ši nelemta provokacija buvo baisus kun. J. Tumui moralis smūgis, gili širdies žaizda, kurios laikas ligi pat mirties neišdildė. Kun. J. Tumui, visa siela atsidavusiam lietuvystei žadinti, lie­tuviškai spaudai gaminti ir platinti, be galo žema ir šlykštu buvo, kad moksladraugis kunigas, moters paviliotas, griebiasi tokios niekšiškos provokacijos. Suprantamas dalykas, kad tos konspirantą veikėją užklumpančios audros, netikėti pavojai neatšaldė romantiškai nusiteikusio Tumo, bet dar daugiau skatino veikti.
Kuliai, kun. J. Tumui į juos atkilus, tapo lyg konspirantinio lietuvių veikimo centru, iš kurio po Žemaičius ir Aukštaičius plisdavo knygos ir laikraščiai. Į Kulius atvažiuodavo knygnešiai pasiimti draudžiamosios literatūros; čia atvykdavo knygų pasi­imtų Jovaras, Valančikė iš Šiaulių ir kiti.
Į Kulius atvažiuodavo kai kurie žymesnieji lietuvių veikėjai pasitarti lietuvių spaudos reikalais.  1899 m. jis su kun. Al. Dambrausku sutarė bene būsiant tiksliau ir naudingiau „Tėvynės Sargą" leisti keimarinį, sudėtą iš A ir B dalių. Pavojingoji A dalis turėjo būti žmonių daugiau slepiama, nes ten būdavo labiau piktesnių ir smarkesnių straipsnių prieš rusų vyriausybę ir jos netikusią tvarką. Tą leidinį sučiupus, ir bausmė būdavo didesnė.
 
                                     Ištrauka iš: A.Merkelis J.Tumas-Vaižgantas, V.,1989