JONAS VENCKEVIČIUS

 

 

  

 

      Šių metų birželio mėn.2 d. Ustronėje, ties Vadaktėliais (Naujamiesčio vl.) mirė buvęs Panevėžio Mokytojų seminarijos mokytojas, pensininkas Jonas Venckavičius, sulaukęs garbingos senatvės, 89 metų amžiaus.

      Velionis gimė 1848 metų gegužės mėn.30 d. (pagal seną kalendorių) Zalatorių vienkiemyje, netoli  Upytės, Ramygalos valsčiuje, lietuvių ūkininkų šeimoj. Jau namie pramokęs skaityti, lankė Ramygalos pradžios mokyklą. Vėlaiu aukštesnį mokslą ėjo Panevėžio gimnazijoj, kurią per 1863 metų sukiliomą uždarius, persikėlė į Šiaulių gimnaziją. Aukštąjį mokslą, kartu su broliu Nikodemu, ėjo Kazanės universitete, kurio fizikos, gamtos ir matematikos fakultetą baigė 1874 m.

      Kaip lietuvis katalikas, žinoma, Lietuvoje tarnybos gauti negalėjo, todėl buvo priverstas jos ieškoti Rusijoj. Čia dirbo Ūkio ministerijos Miškų departamente skyriaus viršininku.

      Gyvendamas Rusijoje, vis dėlto, buvo susipratęs lietuvis. Palaiko artimus draugiškus ryšius su Petru Vileišiu, V.Matulaičiu ir kitais to meto susipratusiais  šviesuoliais lietuviais. Rūpinasi mūsų krašto reikalais. Rankioja tautosakos žinias bei lietuvių rašybos ir tarmių dalykus, kuo ypačiai įdomavosi jo brolis Nikodemas.

      Kai Petras Vileišis sumanė išleisti lietuvių kalba laikraštį „Žines Lietuvių“, abu broliai Venckavičiai pasižadėjo bendradarbiauti laikraštyje.

      To meto lietuviai šviesuoliai, matydami sunkią lietuvių studentų būklę, nutaria juos remti, šelpti ir įkuria  „Peterburgo Labdarišką  Lietuvių ir Žemaičių Draugystę“, kurios pirmininku buvo Petras Vileišis, o J.Venckavičius – iždininku. Vėliau ši „Draugystė“, už nuolatinį jos rėmimą, velionį išrinko garbės nariu. Apskritai šiai draugijai jis yra daug nusipelnęs, tuo būdu padėjęs nevienam vėlesniam lietuviui studentui baigti mokslus.

      Spaudos draudimo metu  J.Venckavičius stengiasi savo tėviškės apylinkę aprūpinti knygomis bei laikraščiais, ragina kurti tam draugiją.  Apie tai “Knygnešio“ I tomo 80 psl. St.Butkus taip rašo: Ūdrą ir kitus garšviečius paskatino platinti knygas dar ir Jonas Venckavičius, tuomet gyvenęs Petrapily. Jis atsiuntė garšviečiams visokių tokių knygučių platinti ir, išėjus „Aušrai“, išrašė ją jiems paštu.

      Po Didžiojo karo jis grįžta Lietuvon ir nuo 1919 m. kviečiamas mokytoju į Kupiškio progimnaziją. Nuo 1924 m. rudens persikelia į Panevėžio mokytojų seminariją. Čia dirbęs metus, dėl senatvės išėjęs į pensiją, apsigyvena iki mirties Ustronėje. Palaidotas Vadaktėlių kapuose.

      Nors mokytojo darbą dirbo jau senatvėj, vis dėlto  ir čia įdėjo daug savo jaunatviškos šilumos ir parodė nepailstamos energijos pavyzdį. Tur būt, kiekvienas vėlionies buvęs auklėtinis-ė  visuomet atsimins malonų ir nuoširdų būdą buvusio auklėtojo ir mokytojo ir už tai liks dėkingi.. Todėl nenuostabu, kad a.a. Jonas visų buvo mylimas ir gerbiamas, nes kiekvieną mokėjo teisingai įvertinti bei suprasti.

      Tebūnie Tau, garbingas seneli Mokytojau – Auklėtojau, Viešpaties palaima Amžinybėje!

      Mūsų dėkingos širdys visuomet Tave jaus ir minės.

                                                                                                        Auklėtinis

                                                      

                       Iš: „Panevėžio garsas“, 1937 birželio 12, Nr. 24