Gyvenamasis namas buvo dviejų galų. Didelė priemenė, prieš ją negrįsta didelė virtuvė, dešinėje pusėje seklyčia, prie jos dvi kamaraitės, kairėje tėvų gyvenamasis kambarys ir vaikų miegamasis. Po dalimi namo išnaudojant natūralų žemės nuolydį įrengtas didelis rūsys. Šiame rūsyje, į kurį buvo įlipama iš virtuvės, pats Vincas kartais nuo „zemskių“ pasislėpdavo, slėpdavo jame ir parsivežtas knygas. Dangtį į rūsį užkraudavo įvairiausiais virtuvės rakandais.

Ieva ir Vincas buvo labai rūpestingi tėvai. Jei kuris vaikas susirgdavo, tuoj kinkydavo arklius ir veždavo į Punską, į Seinus. Kai siautė šiltinės epidemija, V. M. vežė gydytojus ne tik namiškiams, bet ir kaimynams. Kadangi Vincas daug laiko skirdavo lietuvybės reikalams, knygnešystės veiklai, dažnai būdavo išvykęs iš namų, keldavosi anksti, o grįždavo vėlai vakare, vaikai jį mažai matydavo. Didelė ūkio naštos dalis gulė ant žmonos pečių. Ji buvo darbšti, tvarkinga, kantri, niekada nesiskundė, slegiama sunkumų, tylomis nubraukdavo ašarą. Mokėjo skaityti. Pati buvo kapsė, tad mokė savo vaikus kalbėti „ne dzūkiškai“.

Šeima skaudžiai išgyveno, kai vos dvylikos vyriausią sūnų Adolfą, viešintį pas giminaičius, demonstruodamas, kaip reikia išmokti šaudyti, manoma, netyčia nušovė policininkas („zemskis“). Ketverių metukų nuo nežinomos ligos mirė dukrelė Marytė. Kiti vaikai užaugo.

Prieš I pasaulinį karą savo žemėse, kiek toliau nuo sodybos, Vincas Markevičius pastatė nedidelį namelį, pasamdė kvalifikuotą mokytoją Vailokaitį ir atidarė privačią lietuvišką mokyklą. Joje buvo ir vaikiškos literatūros bibliotekėlė. Knygų fondą sudarė knygos, gautos per savišalpos kasas ir pirktos pačių mokyto­jų lėšomis. Mokykloje dirbo mokytojai Vailokaitis, Pajaujis, vėliau Jonas Ringaitis, Viktoras Baltrukonis. Šioje mokykloje mokėsi beveik visi Vinco vaikai. Mokslus čia pradėjo ir pas Markevičius tuomet gyvenęs žmonos Ievos sesers Barboros sūnus Vincas Aleksandravičius, vėliau tapęs Lietuvos karininku, įgijęs du aukštojo mokslo diplomus, dėstęs Lietuvos Karo akademijoje ir Kauno Universitete, apdovanotas III laipsnio Vyčio Kryžiumi „Už Tėvynę“, Lietuvos Nepriklausomybės 10 me­tų jubiliejiniu medaliu, Kūrėjų-savanorių medaliu.

Mokyklos išlaikymas ūkiui buvo nemaža našta. Išvedus demarkacijos liniją su Lenkija, V. M. pastatyta privati pradinė mokykla taip vadinamoje „Šilinčiškėje“ (Markevičių žemės buvo dviejuose sklypuose, tarp jų buvo įsiterpusi kaimynų Zdanių žemė) atsidūrė prie pat sienos. Lenkijos pusėje likę mokiniai negalėjo jos lankyti, mokykla nunyko.

V. M. kaip galėdamas siekė išmokslinti visus vaikus, nors ne visi vaikai vienodai į mokslus buvo linkę. Jauniausias sūnus Algirdas linko į žemės ūkio darbus, tad jam sukūrus šeimą, V. M. 1932 metais pagal sutartį perleido valdyti savo ūkį.

            1937 metais rudenį pasėjęs rugius Vincas išsimaudė Giluišių ežere. Po to sunkiai susirgo, atsirado stiprus kosulys, atsinaujino ir kojos skausmai. Prasirgęs visą žiemą 1938 vasario 21 dieną mirė. Buvo labai didelės ir iškilmingos laidotuvės, šv. Mišias aukojo ir laidotuvėse dalyvavo trys kunigai. Palaidotas Sangrūdos kapinėse.

II pasaulinio karo metais Markevičių sodyba Giluišiuose „ėjo iš rankų į rankas“, buvo smarkiai niokojama, ypatingai sovietų. Didelė turto dalis buvo sunaikinta, apgriauti namai, dalis gyvulių iššaudyti laukuose. Markevičių namai vienu metu buvo skirti kareiviams atsikvėpti po atakų pirmose fronto linijose, poilsiui. Žmonai Ievai ir sūnaus Algirdo šeimai kelis kartus teko išsikelti iš sodybos ir vėl sugrįžti, o 1945 metų birželį iš pasienio komendantūros gautas nurodymas per 24 valandas negrįžtamai palikti namus.

Iš sodybų buvo išguiti visi Giluišių kaimo ūkininkai. Markevičių sodybos pastatai sulyginti su žeme, tiesiog per namo vietą išvestas pasienio kelias su spygliuota tvora (nors tikroji siena su Lenkija ėjo kone už kilometro), kaimas paverstas negyvenama zona.

1952 metais mirusi knygnešio žmona Ieva, tuomet gyvenusi Kaune, negalėjo būti palaidota šalia vyro Sangrūdoje, kadangi saugumiečiai reikalavo pateikti visų giminaičių sąrašą. Daugelis jų, priešinęsi okupantams, buvo nuteisti, kalėjo lageriuose, kiti išvežti, tad nenorint pakenkti likusiems artimiesiems, ji palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

 

        Klausimai mokantiems paaiškinti faktus:       

1. Kaip jūs paaiškintumėte vaikui, kodėl mokykloje buvo kalbama rusiškai, o meldžiamasi lenkiškai?
2. Kodėl reikėjo gelbėti vyrus, imamus į carinę kariuomenę?
3. Ką reiškia “knygnešiavo iš pašaukimo”? 
4. Mokyklą įkūrė savo namuose – kokiomis paskatomis? Kodėl mokykla nunyko?

  Sangrūdoje palaidoti knygnešiai   (kapai įrašyti į Lietuvos Respublikos Kultūros vertybių registrą  knygnešio Vinco Markevičiaus gentainių rūpesčiu 2006.10.11)

      V. Markevičius

       A.Aluška

       P.Kupstas

       R.Meleškaitė

       J.Silickas

        Specialus Sangrūdos vid.mokyklos muziejaus ir knygnešio V.Markevičiaus vaikaitės G.Markauskienės prizas – už prakalbintus kitų Sangrūdos knygnešių ainius ir užrašytus jų prisiminimus. Laukiame iki 2010 metų Knygnešio dienos.

 

Knyngešio draugijos nariai Benjaminas Kaluškevičius, knygnešio J.Luobikio vaikaitė, Gražina Markauskienė, Aidas Rimša prie paminklo Vinciui Markevičiui, Giluišiuose