Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

KAS TA METELINGA?

Šio žodžio nėra pokario enciklopedijose, istorijos vadovėliuose. Pasitaiko tik fragmentiškų duomenų. Žodis „metelinga" susikurtas pačių mokinių iš lotynų kalbos: „nota linguae" (įspėjimas dėl kalbos). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tai buvo bausmės lentelė su pašiepiamu įrašu. Ją kabindavo ant kaklo tinginiams ar nedrausmingiems mokiniams. Nusižengėlis lentelę turėdavo nešioti, kol išmoks pamoką, arba iš anksto skirtą laikotarpį (Lietuvių enciklopedija, t.18).

Lietuvą įjungus į Rusijos imperiją, tam tikri sluoksniai susirūpino plėsti lenkų kalbos įtaką. Rektoriaujant iš Krokuvos į Lietuvą atvykusiam profesoriui J. Sniadeckiui, universitete dėstomoji lotynų kalba pakeičiama lenkų kalba. Nuo 1807 m. universitetas pradeda kontroliuoti ne tik vidurines, bet ir parapines mokyklas. Vizitatoriai konstatavo, kad vidurinių mokyklų pirmųjų klasių mokiniai, ypač Žemaitijoje ir Užnemunėje, dar nemoka lenkų kalbos. Todėl visose Lietuvos vidurinėse mokyklose paprasčiausiai uždraudžiama kalbėtis lietuviškai.

Žemaičių Kalvarijos mokyklos vadovai ir mokytojai dar 1806 m. įsakė moksleiviams tarpusavyje kalbėtis tik lenkiškai. Pasak 1810 m. vizitatoriaus: šitoks draudimas „duoda galimybę lengviausiai ir greičiausiai lenkų kalbos išmokti" (Merkys V., Simonas Daukantas. V., 1972, p. 40).

J. Totoraitis pateikia duomenų, kaip buvo Marijampolės progimnazijoje. Čia iki 1863 m. viskas buvo dėstoma lenkiškai, lietuviškai kalbėti draudžiama. Mokiniui, prašnekusiam lietuviškai, ant kaklo kabinama pažeminimo ir pajuokos lentelė — metelinga. Mokinys lentelę nešiodavo tolei, kolei išgirsdavo kitą lietuviškai prasitarus. Tada džiūgaudamas ją ir įteikdavo. Turinčiam metelingą šeštadieniais buvo skiriamos papildomos fizinės bausmės, įkertama rykščių. Suprantama, kiekvienas stengdavosi šia lentele kuo greičiau nusikratyti, čia reikėjo išradingumo. Nubaustasis naktį netikėtai suriks — pažadins miegančius draugus: gal kuris išsigandęs riktels lietuviškai. Arba: nešiojąs metelingą sekios kitus, ypač kai juos aplankydavo tėvai. Ar ne keista situacija: tėvai dažniausiai visai nemokėdavo lenkiškai, o vaikams gimtoji kalba mokytojų užginta.

Užnemunėje, Lukšių mokykloje, XIX a. viduryje vaikui, prasitarusiams lietuviškai, mokytojas kabindavo ant kaklo lentą su užrašu „osiol" (Gustaitis M. Kunigas Antanas Tatarė. V., 1913, p. 26).

Apie 1838—1839 m. Grinkiškio parapinėje mokykloje irgi reikalauta, kad moksleiviai kalbėtųsi tiktai lenkiškai. Kun. Mato Miežinio motina, lankiusi Grinkiškio mokyklą, pasakojo, kad jai dažnai tekdavo nešioti paniekos ženklą - lentelę, o mokiniai iš jos juokdavosi ir tyčiodavosi (Viltis, 1909, Nr. 18).

Vilniaus krašto lietuvybės žadintojas, draudžiamosios lietuvių spaudos platintojas kun. Jonas Burba, pats būdamas mokiniu, patyrė bausmių ir išliejo nemaža ašarų už ištartą lietuvišką žodį. Apie 1859 m. J. Burba mokėsi Skapiškio pradinėje mokykloje, kuri buvo ištisai lenkiška. Jei kuris mokinys prakalbės lietuviškai, tuoj ant galvos deda jam popierinę kepurę, o priekyje, ties kakta, kabina užrašą „OSIOL". Mokinys, nešiojantis popierinę kepurę, vadinamą kiveriu, visų būdavo labai pajuokiamas. Jis sekiodavo kitus, stengdamasis kuo greičiau nusikratyti viešos pajuokos. Skapiškyje taip buvo baudžiama tik už kalbėjimą lietuviškai, o už pamokų neišmokimą bausmė buvo kitokia (Viltis, 1909, Nr. 3).

Dar vienas pavyzdys iš Žemaitijos. 1863 metų pradžioje Plungės parapinėje mokykloje, kurioje mokėsi per 100 vaikų, buvo trys skyriai. Pirmame skyriuje mokyta lietuviškai skaityti ir rašyti bei poterių. Antrame ir trečiame skyriuose mokyta lenkiškai. Bendra malda mokykloje kalbėta lietuviškai. O tarpusavyje kalbėtis buvo įsakyta vien lenkiškai. Nusižengusiam buvo įteikiama metelinga: kampuota lentelė su rankenėle, be jokio užrašo. Ją nešiodavo kišenėje. Kiekvieną savaitę mokytojas teiraudavosi, kas turi metelingą. Tas, kuris tuo metu nešiodavo gėdos lentelę, buvo baudžiamas diržo kirčiu į delną arba paklupdomas (Viltis, 1909, Nr. 15).

Metelingos išnyko po 1863 m., kai mokyklose pradėta mokyti rusiškai.

Kazys MISIUS

Iš: „Gimtinė“, 1990 Nr.8