Būdamas toks įtakingas ir moksleivių mylimas, Jablonskis daug ko gero padarė. Jis platino mokinių tarpe lietuviškus spaudinius (jų į Mintaują pristatydavo Jablonskiui garsusis knygų kontrabandininkas Jurgis Bieliakas-Bielinis (Baltasis Erelis) ; ragino lietuvių mokinius studijuoti savo kalbą ir pats vasaromis važiuodavo į Lietuvą studijuoti tarmių, rinkti me­džiagos lietuvių kalbos gramatikai ir žodynui. Dėl to 1889 m. jis lankės joniškiečiuos ir studijavo jų tarmę. Taigi Jablonskis santykiavo su visokių luomų ir išsilavinimo lietuviais. Jis, susidurdamas su jaunimu ir su vyresniąja inteligentų karta, visai neatsižvelgdavo į pavojų, kuris jam grėsė dėl politiškos neiš­tikimybės.

 Revelyje (Taline).

Toks Jablonskio lietuviškas darbas ir jo didelė įtaka lietu­vių moksleiviams nepatiko rusų vyriausybei. Ji 1896 m. iškėlė Jablonskį toliau nuo Lietuvos į Revelį, į Aleksandro gimnaziją.

Nuvažiavęs į Revelį, Jablonskis terado tik vieną pažįstamą lietuvį veterinarijos gydytoją J. Bulotą. Netrukus į Revelį pradėjo važiuoti ir daugiau lietuvių, ypač moksleivių. Visus juos ten traukė kilni Jablonskio asmenybė. 1896 m. Mintaujos gimnazijoj lietuviai moksleiviai pasipriešino gimnazijos vy­resnybei — jie atsisakė melstis rusų kalba. Daug moksleivių lietuvių buvo pašalinta iš gimnazijos, jų tarpe ir A. Smetona, Rimas, Vaiciuška, J. Šlapelis, VI. Mironas, J. Tūbelis ir kiti. Moksleivių delegatai — A. Smetona ir Vaiciuška, — važiuodami į Petrapilį, sustojo Revely pas Jablonskį pasitarti. Jablonskiui labai širdį skaudėjo dėl tų įvykių. Jis ištremtuosius užjautė, pasižadėjo jiems kiek galėdamas padėti, remti, bet, nesitikėda­mas despotizmo laikais jokių gerų vaisių, jis gailėjosi ir kone prikaišiojo to pasipriešinimo vadams, kad jie tiek daug Lietuvos jaunuomenės pražudę, nes daugumui jų beveik ateities ke­lias uždarytas, jie nebus priimami į mokyklas. Delegatai rami­no Jablonskį, kad esą Didžiulių bute jaunesnieji mokomi, ruo­šiami iš gimnazijos kurso.

            Delegatai Petrapily laimėjo: kai kurie mokiniai vėl buvo priimti į Mintaujos gimnaziją, kiti įstojo į Petrapilio X gim. Be to, buvo iškovota, kad tose mokyklose, kur yra tam tikras procentas katalikų mokinių, jiems pamaldos bus atliekamos lotyniškomis apeigomis.

Tačiau nevisi lietuviai, įstoję į Petrapilio gimnaziją, galėjo ten mokytis.   Daugumas jų buvo persekiojami kaip  maištinin­kai. Tada jie turėjo kitur ieškoti vietos.   Kurgi kreipsies, jei ne į Jablonskį.  Todėl važiuoja jie į Revelį.  Jablonskis   juos priima.   Kai kurie ir gyvena jo bute.   Tuo būdu susidarė ne­mažas lietuvių būrelis.   Iš gimnazistų buvo J. Šlapelis, K. Jo­kantas,   Vaiciuška, V.  Mickevičius-Kapsukas, Liutkevičius, P. Šniukšta ir kiti. Juristai: Andrius Bulota, Kalnietis, M. Tomkevičius; politiniai tremtiniai Jonas Kriaučiūnas, buvęs „Varpo" redaktorius, stud. fil. A. Daniliauskas.   Visi tie lietuviai gru­puodavos apie Jablonskių   šeimą.   Čia jie ne tik jaukiai laiką praleisdavo, bet ir sykiu dirbo kultūrinį ir tautinį darbą.   Kaip matėme, tame rately buvo įvairių pažiūrų žmonių.   Jablonskis visus vertino, visiems darbo rasdavo.  Jablonskis, pasak dr. Vaičiuškos, pradėjęs Lietuvos tautiško atgaivinimo   darbą nuo asmeninių vienetų, visuomet lygiai   įvertina   lietuvį   veikėją, neatsižvelgdamas į partines diferenciacijas, ir tai jo būdo švie­siausias bruožas, kadangi jis gal stovėti ant lietuvybės visumos pagrindo,   nesmerkdamas,   neskaldydamas ir be to negausingų mūsų visuomenės inteligentų veikėjų.

Tokia Jablonskio taktika anais laikais ypatingai buvo svar­bi ir naudinga lietuvių kultūriniame ir visuomeniniame gy­venime.

                                                            Ištrauka iš leidinio „Kalba“, Kaunas, 1930