Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d Taujėnų valsčiaus Užulėnio kaimo (Ukmergės rajonas) neturtingo valstiečio šeimoje. Protėviai buvo kunigaikščių Radvilų baudžiauninkai ir, matyt, Smetona, anot M. Biržiškos, bus... „ iš ten paveldėjęs pagarbos jausmą Radviloms, bet branginęs ir kitus dvarininkus, kiek šie nesikirto su lietu­vybe. Smetona pasižymėjo savo lėtu būdu ir ramiu galvo­jimu, palinkimu į atitrauktinį bendrų klausimų nagrinėji­mą, drąsa reikšti nuomones, kad ir priešingas daugelio, net daugumos nusistatymui, sugebėjimu apie save spiesti žmones, kad ir be didelės atrankos, bet pasiduodančius jo autoritetui, kitus net, dėl per didelio jo pasitikėjimo pri­siartinusiais prie jo žmonėmis, vėliau tat piktam panau­dojančius, svarbiose savo ar tautos valandose ne kartą pasireiškė nelauktu tvirtumu ir ryžtingumu“ (Biržiška M. Lietuvių tautos kelias. – Los Angeles, 1953 – T.2. – P.151)

Užulėnis buvo paprastas, neturtingas kaimas su medi­nėmis, šiaudais dengtomis, daugiausia dūminėmis pirkio­mis, tarp didžiulių pelkių ir miškų, kurių viduryje tvis­kėjo Lėno ežeras.

Antano Smetonos senelis Kazimieras turėjo valaką (apie 20 ha) žemės ir septynetą vaikų. Seneliui mirus, Sme­tonos tėvas Jonas, kaip vyriausias sūnus, paveldėjo vieną dūminės pirkios galą ir 5 ha žemės. Prieš pat baudžiavos panaikinimą jis vedė iš Kartanų sodžiaus Julijoną Kartanavičiūtę, būsimą  Antano Smetonos motiną.

Darbšti Smetonų šeima truputį prasigyvenusi pirko dar 3 ha žemės, mirus broliui, prisijungė jo dalį ir jau turėjo apie 10 ha. Viskas, kas buvo namuose, kaip ir daugumos to meto Lietuvos valstiečių, buvo pelnyta sūriu prakaitu, plušant laukuose. Jonas Smetona buvo raštingas, mėgo skaityti, tiesa, daugiausia religinę literatūrą, o ypač Motie­jaus Valančiaus knygas.

            Antanas buvo šeštasis vaikas, po jo gimė dar dukra Julija. Vaikai dirbo namuose, mat tėvas nusistatė niekur neleisti jų tarnauti. Antanukas išmoko skaityti, kai tėvai mokė vyresniuosius. Dešimtus metus einantį tėvas nuvežė jį į Taujėnų valsčiaus pradinę mokyklą, už 12 kilometrų nuo namų, tačiau piktas mokytojas vaiką nuo mokyklos atbaidė. 1885 m., mirus tėvui, Antanas buvo nuvežtas į mo­tinos tėviškę, Kartanus, kur vaikus mokė vietos šlėktelė Rapanavičius. Po metų vėl grąžinamas į Taujėnus. Išmokęs rusų kalbą, radęs kitą, entuziastingą ir vaikus mylintį mokytoją Trofimovą, jaunasis Smetona kibo į mokslus ir pirmąkart tapo šiokiu tokiu viršininku — buvo paskirtas vaikų bendrabučio vyresniuoju.

Mokyklą baigė 14 metų. Šeima nutarė Antaną leisti mokytis toliau, todėl reikėjo pasirengti stoti į gimnaziją (į ją priimdavo nuo 12 metų). Rengėsi Ukmergėje, čia gerai išmoko lenkų kalbą ir 1892 m. išlaikė egzaminus į Palangos progimnazijos trečiąją klasę. Mokėsi labai gerai, tad buvo atleistas nuo mokesčio už mokslą. 1893 m. progimnaziją baigia ir, šeimos patariamas, išlaiko egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją.

Tačiau kunigo luomui Smetona pašaukimo nejautė. Pergalvojęs savo sprendimą, tęsia mokslą Mintaujos gim­nazijoje.

Dar Palangoje jis pradeda skaityti slaptą lietuvišką spaudą, Maironį ir Adomą Mickevičių. To meto romantinė raštija ir nulemia Smetonos galutinį tautinį apsisprendimą.

Mintaujos gimnazijoje mokėsi daug lietuvių — Jonas Šliūpas, Juozas Tūbelis, Jurgis Šlapelis, Vladas Mironas, Petras Avižonis, Didžiuliai, Vincas Mickevičius-Kapsukas, Karolis Požėla ir daugelis kitų. Smetona dalyvavo slaptoje „Kūdikio draugijos“ veikloje, domėjosi Lietuvos istorijos tyrinėjimais, ypač gilino lietuvių kalbos rašybos ir grama­tikos žinias. Būdamas keletą metų vyresnis, jis darė įtaką jaunesniems mokiniams — Juozui Tūbeliui ir Vladui Miro­nui. Jiems Smetona, anot M. Biržiškos, tampa „visam am­žiui autoritetu“.

Gimnazijoje lotynų kalbą dėstė Jonas Jablonskis, glo­bojęs lietuvių valstiečių vaikus. Gabus lotynų ir graikų kalboms Antanas Smetona patraukė jo dėmesį.

..................(ieškokite tęsinio)