Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

MOTIEJUS GRYBAUSKAS

Prisiminkime knygnešius

Danutė GUDELIENĖ, Kietaviškių jaunųjų kraštotyrininkų būrelio vadovė

Vaškinis vieškeli,

neši mane į tėviškę.

Kietaviškės. Vaivorykštė

virš kryžkelės...

Kiek tavo čia, kiek mano,

kiek amžino

ir kieto žodžių blizgesio.

Taip apie mažą kaimelį Kaišiadorių rajone rašo poetas ir vertėjas Almis Grybauskas. Kietaviškės rašytiniuose šaltiniuose minimos nuo XVI a. Kietaviškes garsino žinoma didikų Pociejų giminė. Leonardas Pociejus Kietaviškėse 1676 m. pastatydino antrąją bažnyčią (pirmoji minima apie 1504 m.), o jo žmona Regina-Liudvika Oginskaitė Pociejienė visaip ją rėmė. Nuo šių didikų laikų jau randama žinių apie kietaviškiečių švietimą. Vizitacijos aktuose rašoma, kad 1781 m. Kietaviškių gyvenvietėje buvo 2241 gyventojas, mokėsi 13 mokinių: 2 bajorai, 8 miestelėnai, 3 valstiečiai. Bet mums labiau pažįstamas spaudos draudimo laikotarpis, kai į Kietaviškes 1883 m. gegužės 14 d. atvyksta kunigas Silvestras Gimžauskas, garsus aušrininkas, poetas, lietuvybės skleidėjas, kovotojas prieš carizmo tautinę ir religinę priespaudą, blaivybės šalininkas. Kunigas S. Gimžauskas yra parašęs daug straipsnių į laikraščius, knygelių, įvairių agitacinių lapelių ir kt. Apie šį lietuvybės skleidėją daug rašoma knygoje "Lietuvos Bicziuolis" ("Lietuvos bičiulis"), išleistoje 1996 m. Ją parengė, įvadą ir komentarus bei žodynėlį parašė dr. Paulius Subačius.

S. Gimžauskas Kietaviškėse buvo tik vienerius metus, tačiau pradėjo nemažai darbų, kuriuos vėliau tęsė kiti. Kaip ilgai jis buvo prisimenamas, sprendžiame iš įrašo bažnyčios turto aprašo akte (1922 m.), kurį kunigas M. Cijūnaitis, perimdamas Kietaviškių parapiją, įrašė: "Minimas yra senesniųjų žmonių net po šiai dienai kun. Gimžauskas, buvusis 1883 metais, kaip toksai, kuris, rodos, bene pirmas visiems savo parapijonims jųjų suprantama kalba, suprantamai išaiškino jiems katalikų tikėjimą". Apie tuos laikus P. Lazius parašęs vieno veiksmo vaizdelį "Kietaviškėse švinta", kur taip pat minimas kunigas S. Gimžauskas: "...O, mūsų klebonas - tikras ąžuolas, jis ir girtuokliams griebia už barzdų..." ^-

Kunigas S. Gimžauskas čia rado savo bendraminčių. Gilušio kaime gyveno Motiejus Grybauskas, mokėjęs skaityti, rašyti ir poteriauti lietuviškai. Jis iš paties vyskupo M. Valančiaus gavęs Sutvirtinimo sakramentą. Taip pat netoli, Vievyje, gyveno vaistininkas, poetas Jurgis Milančius. Yra išlikusi bendra jų nuotrauka, daryta 1924 m. rugsėjo 7 d. Nuotraukoje, be datos, yra ir užrašas:

Mes už brolius galvas dėjom,

daug piktybių nugalėjom,

Lietuvą vadavom.

D. Trakai, Trakiečiai.

Manome, kad šis užrašas atsirado jau mirus knygnešiui Motiejui Grybauskui, o pirmąjį posmą sukūręs Jurgis Milančius, žinomas lietuvybės žadintojas, poetas, pasirašinėjęs Dzūko, Dzūkelio ir Trakiečio slapyvardžiais. Vyresni Vievio gyventojai mena žymų miestelio žmogų, išsiskiriantį savo darbais, elgesiu, charakteriu, vaistininką Jurgį Milančių (1869-1956 m.). Tai inteligentas, baigęs aukštąjį mokslą, atsisakęs visokių patogumų, gyvenęs ir dirbęs mažame miestelyje, kur žmonės tamsūs, neturtingi ir sulenkėję. Jis skleidė meilės tėvynei idėjas, aukštino lietu-

vių kalbą. Iš anksto žinojo, kad niekas už tai jam niekuo neatlygins, kad bus išjuoktas, nes lietuvių kalba šioje parapijoje visai išmirusi, o lietuviai gėdijasi savo kalbos.

Kukli vaistinė, kartu ir Milančių šeimos gyvenamasis būstas, tampa dar ir knygnešių susitikimo vieta, ir draudžiamos spaudos slaptaviete. Čia dažnai "ligoniai" apsikeisdavo knygų ryšulėliais, numatydavo maršrutus ir sužinodavo patikimų žmonių vardus. Ryšulėliai tuo metu nekeldavo įtarimo, nes už vaistus dažnai buvo mokama ne pinigais, o kas kuo gali. Toks ligonis dažnai būdavo ir valstietis iš Kietaviškių apylinkių Motiejus Grybauskas. Apsimetęs klajojančiu staliumi, su įrankių dėže nueidavo iki Tilžės ir grįždavo atgal. Pareidavo išvargęs, sulysęs, apdriskęs, bet visuomet su ryšulėliu knygų. Šias knygas slėpdvo pirtyje (netoli kaimo), rūsyje, vaiko lopšyje, įrankių dėžutėje, o vėliau nunešdavo į Vievį arba į Kietaviškes klebonui, kuris išdalindavo patarnautojams arba slėpdavo bažnyčioje ant viškų. Mėgo Grybauskas garsiai skaityti. Pasiklausyti jo sekmadieniais užsukdavo aplinkiniai valstiečiai. Knygnešys ne tik skaitydavo, bet ir laiškus, raštus rašydavo. Yra išlikęs jo sukurtas eilėraštis, kuriame aprašo savo vargus, patirtus kelionėse:

Tilžės miestelis

Bruku brukavotas,

Ašarėlėm apmazgotas.

In Tilžės miestelį

Pėsčiomis vaikščiojau,

Rankoj rožončėlį

Visada nešiojau.

Ant pečių krepšelis,

Rankoj rožončėlis,

Tai mano darbelis

Rytas vakarėlis.

Per Tilžės miestelį

Išvargęs ir basas

Visada vaikščiojau,

Rankoj rožončėlį

Visada nešiojau.

Atlikęs daug gerų darbų, nugyvenęs prasmingą gyvenimą, visų gerbiamas Motiejus Grybauskas mirė 1928 m. ir yra palaidotas Peliūnų kapinėse.

Iš Knygnešių krivulės No 26 („Voruta“, 1999.05.08)