Dzūkijos dainiui

Dr. Motiejui Gustaičiui atminti

 

Ačiū Tau, Vyre, už Žiburį šviesų,

Mokslo Šventovę, iškilusią vėlei...

Ačiū už ryžtą, už atneštą tiesą,

Nuostabią Ugnį, kurią čia įskėlei...

 

Viešpats gerumas ir meilė te imas,

Visas gyvenimas šičia atgijo...

Dėkui, kad, Dainiau, taip lėmė likimas

Spirtis ir dirbti Tau žemėj Dzūkijos...

 

Ainiai prisimena nuopelnų dydį,

Jo atminimas per amžius lai lydi...

                                    Aloyzas Sušinskas

        Ar galite iš šio eilėraščio išskaityti M.Gustaičio nuopelnus savo kraštui? Įvardinkite juos.

          Klausimai pastabiems ir ambicingiems skaitytojams:

1. Kokios kunigų seminarijos klierikai įkūrė „Varpą“ ir „Ūkininką“? Ar jie tai darė vieni?
2. Jeigu ruošite pranešimą apie J.Tumą-Vaižgantą, kokia informacija jus sudomins?
3. Kodėl Vilniaus kunigų seminarijos klierikams buvo sunkiau kovoti už lietuvybę?
4. Kodėl daug kunigų, dėstančių tikybą valdinėse mokyklose, buvo ištremti į vienuolyną?

Šio K.Misiaus straipsnio tęsinys (pradžią žr. DABRILA) apie kunigų įtaką ir pastangas ginant kalbą.  Ar kunigų seminarijose klierikai paisė seminarijos vadovybės ir kodėl?

 

Pasirodžius "Aušrai" ir vis labiau kylant lietuvių tautiniam atgimimui, sujudo ir kunigų seminarijų klierikai. Nepaisant konservatyvios prolenkiškos seminarijų vadovybės, Žemaičių bei Seinų seminarijose slapta ėmė veikti klierikai.

Kunigų seminarijoje Kaune jau 1884 metais susibūrė slaptas lietuvių klierikų šešių narių būrelis. Ši kuope­lė leido rankraštinį laikraštėlį. 1888 metais susitelkė nauja iki 20 narių tautiškai nusiteikusių klierikų grupė, ku­riai vadovavo Juozas Tumas (Vaižgan­tas). Kitais metais nuo jos atskilo Šv. Kazimiero draugijėlė, kuriai priklausė aktyvūs klierikai J. Tumas, Kazimie­ras Pakalniškis, Felicijonas Lialis, Po­vilas Šilinskas ir kt.  Įšventintas kuni­gu, tos draugijos narys K. Pakalniškis netrukus ėmė leisti bei redaguoti "Že­maičių ir Lietuvos apžvalgą". Nuo 1896 metų kun. F.Lialis ėmė redaguo­ti "Tėvynės sargą", kurį vėliau perėmė kun. J. Tumas.

"Žemaičių ir Lietuvos apžvalga" apie rusų valdymą rašė tokiu bekompromisiniu tonu, kokiu po 1905 metų nelabai drįso prabilti socialistų spau­da. Kunigų dėka katalikiški laikraščiai Lietuvoje buvo plačiai paplitę.

Dar tautiškesnė slapta klierikų veikla kilo Seinų kunigų seminarijoje. Čia buvo gaunama ir skaitoma "Aušra", kita spauda. 1888 metais įsteigta slapta klierikų bibliotekėlė. Jos skai­tytojai tais pat metais susibūrė į 50 narių draugiją. Ta draugija kartu su Maskvos bei Varšuvos studentais buvo "Varpo" bei "Ūkininko" įkūrėjai ir leidėjai. Seinų klierikai dalyvaudavo varpininkų su­važiavimuose. Tai truko apie penke­rius metus, kol šie laikraščiai "neuž­kabindavo" kunigų. Seinų klierikai rengdavo ir pasaulietinę literatūrą - ka­lendorius, kurie buvo ypač populiarūs.

Apie 1890-uosius lietuviškos tau­tinės idėjos jau plito ir Vilniaus ku­nigų seminarijoje, kur ypač vyravo lenkiška dvasia. Kunigai dalyvavo ir kituose kovos už lietuvišką spaudą baruose. Kunigai Aleksandras Burba, Silvestras Gimžauskas, Juozas Tumas, Boleslovas Šlamas ir kiti organizavo kolektyvinius prašymus panaikinti lietuvių spaudos draudimą. Savo var­du šiuo reikalu prašymus siuntė kunigai Jonas Balvočius, Juozas Tu­mas, vyskupai Antanas Baranauskas, Mečislovas Paliulionis.

Gauti leidi­mą bent lietuviškiems religinio turi­nio raštams rūpinosi ir Žemaičių vysk. Aleksandras Beresnevičius. Dėl lietuvių spaudos draudimo panaiki­nimo Vilniaus generalgubernatoriaus kanceliarijoje ne kartą lankėsi kun. Juozas Ambraziejus.

Daugelyje parapijų, ruošiant vai­kučius Pirmajai Komunijai, kunigai rūpindavosi, kad jie pramoktų ir lie­tuviškai paskaityti. Kulių parapijoje švietėjiška veikla garsėjo kun. Kazi­mieras Skrodzkis (1801-1874). Ilga­metis Panemunėlio klebonas kun. Jo­nas Katelė savo parapijoje organiza­vo platų slapto mokymo tinklą. Nors kun. J. Katelė buvo įskųstas, tačiau išsisuko ir savo švietėjišką veiklą tęsė iki 1904 metų.

Buvo reikalaujama, kad antrus tre­čius metus valdžios išlaikomose mo­kyklose kunigai tikybą dėstytų rusiš­kai. Kunigai, nenorėdavo rusinti vai­kų, religiją stengdavosi dėstyti lietu­viškai. Tolerantiškesni ir garbingesni mokytojai į tokį reikalavimą žiūrėda­vo pro pirštus, o kiti skųsdavo. Dėl tikybos dėstymo daug kunigų buvo nu­bausti administracinėmis baudomis, uždaryti į vienuolynus.

Žinoma nemažai kunigų, kurie pri­saikdindavo žmones neišdavinėti slap­tų lietuviškų mokyklų, knygnešių, per išpažintis ragindavo jaunimą mokytis lietuviško rašto. Su vietos valdžios pa­reigūnais kunigai stengdavosi palaiky­ti gerus santykius, retkarčiais juos pa­vaišindavo.

Jeigu rinktume atskirus faktus, vi­sada rastume ir blogybių. Galima pri­minti, kad Vilniaus vyskupijos Paber­žės klebonas Jonas Stšeleckis 1866 metų balandį priėmė stačiatikybę ir paragino parapijiečius pasekti jo pa­vyzdžiu.

Dar 1844 metais Žemaičių vysku­pijos Jurbarko vikaras kun. Antanas Petkevičius (1804 -1880) priėmė sta­čiatikybę. Jis nuo 1851 metų paskir­tas lietuviškų knygų cenzoriumi, tapo aršiu vysk. M. Valančiaus priešu, bu­vo uolus caro valdžios tarnas.

Pasitaikydavo kunigų, kurie dėl lie­tuvių spaudos draudimo brukdavo žmo­nėms lenkiškas maldaknyges. XIX a. antroje pusėje buvo sulenkinta nema­žai parapijų, ypač Vilniaus vyskupijoje.

                                   Kazys Misius. Kunigų vaidmuo spaudos draudimo metais

                                    Iš: Knygnešių krivulė No 31 („XXI amžius“, 2002.05.15