Petras Arminas - Trupinėlis

 

 
PETRAS ARMINAS
 
 
 
  
     
 
 
 
 
          
 
        1.    Petras Arminas (Trupinėlis) gimė Dekšniškių kaime, Vilkaviškio paviete, Suvalkų gubernijoje, 16 sėjos 1853 m. iš tėvo Vincento Armino ir jo moters Elzbietos Golekiūtės. Nelinksma buvo pradžia jo gyvenimo. Tėvas ir motina mėgo dektinę, mažai rūpinosi vaikais, kurių keletą turėjo, buvo smarkiu ir negailestingu.
            Tėvas, paėmęs į savo namus žentą ant dukters Marijonos, užrašė jam savo gyvenimą, liepdamas išmokėti jauniausiajai dukteriai dalį, o sūnų Petrą leisti į mokslą į keturklesinę pavietinę mokyklą Starapolėje (valdiškai Marijampolė).
            Įstojęs mokyklon Petras Arminas mokinosi gerai, nes buvo mokslus ir darbštus; bet negavo mokyklos pabaigti, nes tėvas perėjusį jau į trečią klesą sūnų atėmė iš mokyklos ir atidavė į mokintojų seminariją į Veiverius. Kada su atsižymėjimu pabaigė Petras Arminas seminarijoje mokslą, paskirtas buvo mokintoju  pradedamosios mokyklos Alvito kaime, Vilkaviškio paviete, 16 dieną rugpjūčio 1871 m.
            Persikėlimas iš tėviškės ant naujo gyvenimo buvo labai kartus, nes be skatiko ir be reikalingų daiktų. Nė tėvai, pas kuriuos buvo vienturtis, nė sesuo ant pradžios gyvenimo nieko nedavė. Nežinoma buvo ką daryti. Pasigailėjo jo bernas, kursai tuomet tarnavo pas švogerį Miežlaiškį, paskolino Petrui Arminui 5 rublius. Neilgai trukęs P. Arminas dvigubai sugrąžino tam doram žmogui skolą, bet dėkingumas savo  geradėjui pasiliko širdyje iki gyvasties pabaigai.
 Būdamas per keturius metus Alvite sąžinišku sa­vo priedermių pildymu, švelnumu, šnekumu ir būdo linksmumu įgijo visų pagarbą ir meilę: kviečiamas buvo į svečius, kuopas ir vestuves. Rugsėjo 13 d. 1875 m., kada jį valdžia perkėlė į geresnę vyresniojo  mokintojaus vietą į dviklesinę miestišką mokyklą į Naumiestį, susirin­ko gražus būrelis vyrų ir moterų išleisti ir at­sisveikinti savo vaikelių mylimą mokintoją ir  perkraustyti jįjį su krutuliais į paskirtą jam vietą. 
Naumiestyje pergyveno du metu palikdamas tarp gyventojų gero, darbštaus mokinto­jo ir doro žmogaus atminimą. Už paveikslingą vedimą dviklesinės Naumiesčio mokyklos paskirtas tapo rugsėjo 13 d. 1877 m. mokintoju priren­giamosios mokyklos prie Marijampolės gimna­zijos.   Butas jo buvo susirinkimų vieta lietu­vių jaunūmenės,   kurios širdyse, sykiu su sa­vo draugu Kriaučiūnu P., naujai paskirtu gim­nazijos mokintoju, sėjo pirmus meilės prosenių kalbos ir savo tėvynės grūdus.—1880 metuose sa­vo moters paskatintas pradėjo versti į lietuvių kalbą trumpas eiles Ignoto Krasicko, kaipo tai: Žuvytė, Kur geriaus ir t.t. Paskui vertė iš rusiško Krilovo sekmes. 1881 m., vieną ilgą žiemos vakarą skaitydamas su savo draugu P. Kraučiūnu numylėtas Kundroto poezijas,  užėjo  ant  eilių „szkola wieska," -    kaimo  mokykla,   kurios labai patiko, taip kad ryžosi išversti jas i lietu­vių kalbą ir netrukęs padarė pradžią. Pradžia lengvai nuėjo.   Tatai paskatino jį prie tolesnio darbo. Paskui perdėjo į lietuvių kalbą to poeto eiles : „Duktė Piastų".   Dalį tų eilių, būtent: „Kariška Lietuvių daina“ baigė vertęs sirgdamas.
 
  apskritis
kovo mėn.
 
 
 
mokytojas
 
gerai mokėsi
pavyzdingas
pagyrimas
klasė
pradinė
gyvenimas
pareiga
sąžiningas
suėjimai
ryšuliai
parengiamoji
pasakėčios
Syrokomlė-Kondratavičius
išvertė
asmenys
 
aptiko eiles
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
leidžiamą
 
 
2. Kada  kelias savo eiles perskaitė pavyskupiui Kauno vyskupijos Baranauskui ir gavo nuo jo pagyrimą ir paskatinimą prie tolesnio darbo, negalėjo atsidžiaugti. Slėpdamas prieš artimiausias įpatas, persiuntė  savo darbus į išduodamą Tilžėje laikraštį „Aušra“ ir kada toji atspaudino juos, džiaugsmas jo buvo be galo, nes pamatė, kad jis,  „nežymi įpata“ gali būti naudingas savo tautiečiams.
Darbai  P. Armino tėvynės naudai ir susiartinimas jo su  lietuvių   jaunūmene nepatiko jo valdžiai, kurioje viršininku buvo tada globėjas  Varšuvinio mokslo apskričio  pragarsėjusis Apuktinas, žmogus nuožmus, svetimų tautų ėdikas. Vietiniai   viršininkai, įpatingai-gi gimnazijos direktorius Solaviavyčius pradėjo persekioti P. Arminą, kursai, kaipo mokintojas ir žmogus prie kitokios valdžios būtų aukštoje pagarboje laikomas.
Būdamas iš prigimties jausmingas, atjautė neteisybę ir kartybes, kurias valdžia jam darė. Sielvartojo, krimtosi, būdamas nuolatinėje baimėje, kad gali jį prašalinti nuo numylėtos jaunūmenės ir atimti menką duonos kąsnelį. Direktorius prie svetimų, pravardžiavo jį grapu Zborovskiu:  nepatiko jam  ir išvaizdinga lytis Armino. Nuolatinės kartybės nuo valdžios patirtos, kurias  slėpė prieš artimiausias įpatas, pakirto jo sveikatą taip, kad pradžioje 1883 m. iš to apsirgo.   Vos tik pakilo iš ligos ir pamaži  pradėjo  sveikaton  grįžti,  kai prajaučiamas kirtis užgavo jįjį.  Antrą po atilsinių (vakacijų) savaitę, kada, prasidėjus mokslui, silpnai su lazda pasiremdamas, pradėjo vaikščioti į gimnaziją, direktorius jos,   Salaviavyčius,   įteikė jam popierą su nurodymu pasiduoti į dimisiją, tai yra, atsistatydinti nuo vietos.
 
Tatai visiškai pakirto silpnas jo  spėkas, metėsi   per  burną kraujas ir išsirišo ta baisi neišgydoma liga—džio­va (sausligė), kuri jį neužilgo, pirm laiko,  nes turintį tiktai 32 metų amžiaus, į kapus nuvarė.
Netekęs vietos prie gimnazijos ir neturėdamas iš ko gyventi, su dideliu vargu gavo kitą vietą, nes lapkričio 10 (23) d. 1883 m. tapo paskirtas mokintoju dviklesinės miesto mokyklos Augus­tave, kame būdamas skurbė ir ilgėjosi  savųjų ir Lietuvos numylėtos.—Iš ten persiuntė savo moteriai eiles su antgalviu: „Dūsavimas," pra­sidedančias nuo žodžių:   „Dieve mano, Dieve brangus.."
 Būdamas tarp svetimųjų, darbo var­ginamas, nelaimių persekiojamas,  ėjo vis men­kyn, metėsi vėliai kraujas per burną ir prisiar­tino paskutinė gyvenimo valanda.   Spalinio 12 (20) d. 1884 m. turėjo atsiliuosuoti nuo tarnybės, grįžti į savo namus į Starapolę.  Čia atsigulė į lovą, iš kurios daugiaus nekėlė... Sopulius ramiai kentėjo. Žinojo, kad turi mirti, vis-gi goravo dar gyventi, idant dirbti tautiečių naudai, kuriuos visa širdimi numylėjo, troško pamaty­ti tą dieną, kada nuo lietuvių nuimti bus spau­dos uždraudimo pančiai ir šviesi saulelė užžibės ant jos padangės. Ir lovoje gulėdamas ne­siliovė dirbęs versdamas Mickevičiaus  „Gražiną" į lietuvių kalbą, kurios pabaigti negalėjo, nes ranka ir omynė labiaus ir labiaus silpo,  taip kad apie kovo 6 d. liovėsi rašęs, o jau kovo 18 d. 1885 m. užbaigė trumpą savo gyvatą, kovoda­mas 5 dienas su mirtimi. Mirė gailėdamasis  gyvasties ir apgailėtas daugelio.
 
 
 
 
 
 
Kraševskis- lenkų rašytojas romantikas, apdainavęs Lietuvos praeitį
 
atostogų
 
įspūdinga išvaizda
 
 
gal: skaudus
 
dokumentas
 
jėgos
 
prašytis
atleidžiamas
 
 
prasiveržė
 
antraštė
 
liūdėjo
 
išeiti  iš tarnybos
 
 
 
 
 
 
troško
 
 
gyvenimas
 
 
gal:atmintis
 
 
švelnus
vienuolynas
 

 

 

3. Kaip kasdieniniame gyvenime buvo visuomet malonus, ramus, palugnus, mildus, kantrus, taip ir mirtis jo buvo pavyzdžiu krikščionims. Nevilkindamas atliko š. išpažintį ir susiderinęs su Dievu, prisitaisė į pomirtinę . kelionę. Prirengė jį į tą kelionę vienuolis vietinio Marijonų klioštoriaus kun. Senkus, kuris lankė jį kasdieną ir saldybe savo žodžių lengvino sopulius,ugždindamas gilų į būsimą gyvenimą tikėjimą ir sutikimą su valia Dievo. Atlikęs išpažintį ir bendrai pasimeldęs su savo moterimi, kada jos paklaustas, ar nesibijo mirti, atsakė: „Niekam pikto nedariau, iš niekeno akių ašarų neišspaudžiau, tikiu, kad Dievas gailestingas nebaus manęs; gailiuosi tiktai jaunos gyvatos, kuri gal būtų atnešus naudą mano tėvynei, bet kitokia Dievo valia! Aš mirštu,—tarė savo moteriai,—bet tu pasilikdama tarp gyvųjų, būk ištikima mano idėjai, mano siekiniams, laikyk savo širdyje ir šilkis juos įvykdinti".
 Prieš mirsiant atsisveikino.su visais namiškiais ir mylėtiniais (prieteliais) prašydamas, kad jam dovanotų, jei kokią kartybę kam nenorėdamas padarė. Dvi dieni prieš mirsiant  atėjo pasiuntinybė (deputacija),  susidedanti iš trijų augštesnių klesų mokinių gimnazijos, idant jį vardan savo draugų atsisveikinti. Kada jam apie tai pranešė, susigraudinęs apsiverkė, prašė jiems tą sąjausmą padėkuoti, bet būdamas labai silpnas, matyties su jais negalėjo. „Numirčiau, tarė, „akiveizdoje jųjų iš graudumo". Merdėdamas baisiai kentėjo ir jieškojo palengvinimo maldoje prie Dievo Motinos Sopulingos ir antrindamas jos vardą savo gyvastį užbaigė.
Mylėtiniai (prieteliai) jojo,  kurių daugelis buvo pažistami ir nepažįstami myniomis jo lykius (kūną) lankė. Skaitlingas tuntas (mynia), šv. Juo­zapo dienoje, lydėjo jo kūną į bažnyčią, ant rytojaus-gi ant vietinių kapinių.   Gimnazijos mo­kiniai prašė direktoriaus, kad leistų jiems ati­duoti paskutinę patarnybę velioniui. Leidimas buvo duotas tiktai vyresniosioms klesoms, bet pamaldoms ir pamokslui prasitęsus iki 12-ai, mokiniai mažesniųjų klesų, išleisti ant pusva­landinės pertraukos, knygomis nešini pribuvo bažnyčion ir palydėjo kūną ant kapinių, užberdami smiltimis jo karstą.   Buvo tai vieša išroda  atminybės ir pripažinties jaunų širdžių sa­vo mokintojui.
Jo paveikslingą gyvenimą gražiai apsakė dviejuose lietuviškuose pamoksluose bažnyčioje ir ant kapų kun. Senkus. Užsieniniame laikraštyje „Aušra" Linka patalpino eiles, aprašančias mirtį ir laidotuves velionio. Keliems metams praslinkus tapo ant Armino kapo draugų-tautiečių pastatytas akmeninis paminklas su iškaiš­tomis P. Kr. eilėmis ir antrašu:
 
Viengenti! prie šito kapo atėjęs
Atmink, kad tšia ilsis mus geradėjas,
Kurs Dievą ir brolius savo mylėjo
Ir meilę viengentšių tarpe jų sėjo.
Paliko jis gražų mums atminimą.
Kiekviens už paveikslą jį tegul ima.
 
viengentŠiai PETRUI ARMINUI
Mokintojui prie Starapolės gimnazijos
TĄ PAMINKLĄ PASTATĖ
Gimė 18 kovo 1853 m.
GYVENO 32 m.
 
Iš: „Trumpas Petro Armino gyvatos aprašymas“,
 
Petro Armino raštai, išleidimas trečiasis, Vilnius,        
Juozapo Zavadzkio lėšomis ir jo spaustuvėje, 1907

 

 
 
gal:nuolankus
šventą
susitaikęs
 
 
?
 
žmona
 
 
 
 
 
 
gal: ryžkis
 
 
kartodamas
 
 
 
 
 
Užuojauta
 
 
 
 
 
 
 
 
 
pagarba
 
 
 
 
 
 
?
 
 
 
 
 
 
 
Petro Kriaučiūno

 

 

 

Į viršų

     Pabandykite į vieną puslapį sudėti P.Armino gyvenimą.

  Šis straipsnis tikras iššūkis šių dienų žmogui: kalba nuo tų laikų taip pasikeitusi, kad    siūlome skaitytojui nedidelę kalbinę pagalbą, tačiau žaidimo būdu – teks patiems  priderinti žodžio reikšmę! O kalbines struktūras siūlome aptarti su mokytojais. Už gerą rašinį – knyginis prizas!
Nuotrauka Vaidevučio Būdvyčio
Dar skaitykite apie Arminą čia