KAZYS GRINIUS

 

 

 

Kazys  GRINIUS - draudžiamosios lietuviškos spaudos bendradarbis,

redaktorius, leidėjas ir platintojas           

 

Gediminas Ilgūnas

 

1. Kazys Grinius - ištisa mūsų tautos, mū­sų valstybės istorija. Jis gimė 1866 m. gruo­džio 17 d. Mokslą Kaziukas pradėjo greta motinos ratelio, kaip R Rimšos pavaizduo­toje "Lietuvos mokykloje". Atidžiai klausėsi tėvų, kaimynų pasakojimų apie praeitį. Bai­gusį pradžios mokyklą Kazį tėvas tolesniam mokslui nuvežė į Marijampolę. Sėkmingai mokydamasis K. Grinius kopė iš klasės į klasę. 1883 m. gimnazijoje pasirodė "Auš­ra". "Ūmu laiku mes iš lenkiškos orientaci­jos atvirtome į lietuvišką", prisimena K. Gri­nius. 1884 m. rudenį ketvirtokai K. Grinius, K. Žalnierukynas, S. Petrauskas ir J. Ma­čys nuėjo pas gimnazijos katalikų tikybos mokytoją, kunigą J. Miknevičių prašyti, kad jis nustotų mokiniams pamokslus sakyti lenkšikai, sakytų lietuviškai. Tai buvo drą­sus žygis, plačiai nuskambėjęs tarp moki­nių.

Gimnazijoje lietuvių kalbą dėstė P. Kriaučiūnas. Mokydamas kalbos jis "kartu vedė karštą propagandą - nepasiduot, laikytis, nenutausti, rinkti folkloro medžiagą, versti į lietuvių kalbą įvairius raštus, spiestis krū­von, rodytis lietuviais",- prisimena K. Gri­nius. Tai buvo tikra tautinio identiteto išlai­kymo ir atgimimo programa. "Aušros" pa­skatintas septyniolikmetis K. Grinius penk­toje klasėje su suolo draugu J. Mačiu 1884 m. pradėjo leisti ranka rašytą laikraštėlį "Priešaušris". J. Mačys pasirašinėjo Kėkš­tu, K. Grinius - Varnaičiu. Taip prasidėjo K. Griniaus - publicisto ir visuomenės veikėjo veikla.

Baigęs gimnaziją, K. Grinius pranešė tė­vams nestosiąs į kunigų seminariją, o siek­siąs gydytojo profesijos. Įstojęs į Maskvos universitetą, pradėjo studijas medicinos fa­kultete. Maskvoje iš karto įsijungė į lietuvių studentų veiklą: studentų draugijos pasi­tarime aptarinėjo savo ryšius su Varšuvos lietuviais studentais, susirašinėjo dėl laik­raštėlio "Lietuva" leidimo perėmimo į savo rankas.

1888 m. birželio 29 d., per Petrines, Ma­rijampolėje įvyko pasitarimas, kuris vėliau buvo pavadintas Pirmuoju varpininkų su­važiavimu. Jame dalyvavo varšuviečiai stu­dentai V. Kudirka, J. Kasakaitis, studentai iš Maskvos P. Leonas, K. Grinius, mokyto­jai P.Kriaučiūnas ir V. Palukaitis, marijampo­lietis T. Franckevičius. Susirinkusieji nutarė daugiau nebendradarbiauti su klerikaline "Šviesa", leisti naują laikraštį. K. Grinius pri­simena: "Po kokių 2-3 valandų pasikalbėji­mo buvo prieita prie to, kad po atostogų Kudirka praneš apie tą pasikalbėjimą varšuviečiams, o P. Leonas - maskviečiams".

Dar 1889 m. vasarą bendraudamas su kaimo žmonėmis K. Grinius stebėjo jų nuo­taikas, politinius įsitikinimus. Lietuvos mies­tai buvo nutautę. Lietuvos ateitį K. Grinius matė kaime. "Varpas" buvo skirtas daugiau apsišvietusiems žmonėms. K. Grinius ma­tė būtinumą leisti laikraštį kaimo žmonėms. Jo ir kitų bendraminčių iniciatyva 1890 m. sausį pasirodė "Ūkininkas". K. Griniaus tė­viškėje 1892 m. rugpjūčio mėn. įvyko penk­tasis varpininkų suvažiavimas. Susirinkę apie 40 žmonių, suvažiavimo dalyvių, ap­tarė varpininkų judėjimo aktualijas, išrinko komitetą.

1893 m. K. Grinius gavo gydytojo laips­nį ir apskrities gydytojo diplomą. Reikėjo ieškotis darbo. K. Grinius 1893 m. kovo mėn. parsisamdė laivo, plaukiojančio po Kaspijos jūrą, gydytoju ir išvyko į Astracha­nę. Po devynių mėnesių darbo laivo gydy­toju K. Grinius sugrįžo į Lietuvą. Jis liko išti­kimas varpininkų principui, kad lietuvio inteligento vieta - Lietuvoje. Valdiško darbo gauti nesitikėjo, nusprendė verstis privačia praktika. Gydytojo praktiką K. Grinius pra­dėjo Marijampolėje, savo bute.

2. Dar varpininkų suvažiavime K. Griniaus tėviškėje buvo kalbama apie būtinumą įkur­ti slaptą švietimo organizaciją, kurios pa­galba būtų galima pagerinti draudžiamo­sios lietuviškos spaudos platinimą. 1894 m. iniciatoriai įkūrė slaptą liberalinę švietimo draugiją ir pavadino ją "Sietynu". Marijam­polės ir Vilkaviškio apskrityse susikūrė kuo­pelės, turinčios apie 70 narių. Draugija vei­kė labai konspiratyviai. "Sietynas" varpinin­kams ir K. Griniui buvo didelė parama.

1895 m. gegužės 1-ąją Vilniuje, A. Do­maševičiaus bute, susirinko 11 Lietuvos so­cialdemokratų partijos kūrėjų. Čia buvo ir du varpininkai - K. Grinius ir J. Bagdonas. K. Grinius suvažiavime perskaitė praneši­mą apie lietuvių tautinį judėjimą, draudžia­mos lietuviškos spaudos leidybą ir gabeni­mą Lietuvon.

Gydytojo praktika, varpininkų veikla, sa­višvieta buvo vienintelis K. Griniaus gyve­nimas. Suaktyvėjus žandarų veiklai, darėsi sunkiau palaikyti ryšį "Varpo" ir "Ūkininko" leidimo reikalais su Tilže ir Ragaine. V. Ku­dirka, norėdamas būti arčiau sienos, gyve­no Naumiestyje. Arčiau sienos sumanė per­sikelti ir K. Grinius, nors tai ir kenkė jo gy­dytojo praktikai.

XX a. pradžioje persikėlę į Marijampo­lę, Griniai rado ją gerokai atlietuvėjusią. Su Grinių patarimu ir pagalba buvo rengiami lietuviški vakarai, kurių valdžios atstovai ne­spėjo kontroliuoti. 1903 m. K. Grinius nu­sprendė surengti Marijampolėje pirmą vie­šą politinę demonstraciją - "Aušros" išėji­mo dvidešimtmečio ir P. Armino-Trupinėlio gimimo penkiasdešimtmečio minėjimą prie jo kapo Marijampolėje. Birželio 29-ąją, per Petrines, po pamaldų bažnyčioje K. Gri­niaus pakviesti apie 300 žmonių su R Armi­no nuotrauka nužygiavo į kapines. Čia prie kapo M. Vosylius pasakė kalbą apie "Auš­ros" svarbą, R Armino nuopelnus Marijam­polei ir Lietuvai, apie atbundantį kraštą. Jis kvietė būti atsidavusiais "Aušros" ir   Ar­mino idealams. Po to susirinkusieji pagie­dojo ir išsiskirstė. Tai buvo pirmas viešas, be valdžios leidimo surengtas renginys. Ži­nia apie šį patriotinį renginį pasklido pla­čiai.

Po 40 metų spaudos draudimo 1904 m. caro valdžia draudimą panaikino. Kai kurie lietuvių inteligentai ėmėsi organizuoti pa­dėkos laiškus carui. K. Grinius kalbėjo, kad tai ne caro malonė, o lietuviškos spaudos, jos leidėjų ir platintojų pergalė. J. Griniuvienė su vyro pritarimu ir pagalba bei Mari­jampolės inteligentijos ir jaunimo jėgomis  sumanė surengti viešą lietuvišką tautinį va­karą su vaidinimu, choru, šokiais ir  t.t.  Va­karas įvyko gegužės 28-ąją, jame dalyva­vo apie 1000 žmonių. Žinia apie vakarą nu­skambėjo per visą Suvalkų guberniją, ji ska­tino rengti vakarus, organizuotis savo vie­tovėse. Kaimo žmonės darėsi vis aktyves­ni.

Tautinio atgimimo veikloje aktyviai da­lyvavo ir K. Griniaus artimieji, jo broliai, se­suo. Ypač pasižymėjo K. Griniaus jaunes­nysis brolis knygnešys Jonas. Gelbėda­mas nuo suėmimo vieną mitinge kalbėju­sį žmogų, jis nušovė caro žandarą ir dėl to buvo priverstas bėgti į Ameriką. Šis drą­sus išpuolis prieš caro valdžios atstovą su­krėtė kelis šimtus sueigos dalyvių. Kazys Grinius rašo: "Ąžuolų Būdos šūviai užde­gė revoliucine aistra visą šiaurinę lietuviš­kąją Sūduvą, nuo pasyvaus pasipriešini­mo caro valdžiai buvo pereita prie aktyvių kovos veiksmų". 1906 m. kovo mėn. Griniai Marijampo­lėje suaktyvino kultūrinę veiklą, įsteigė lie­tuvišką mokyklą, rengė paskaitas, vaidini­mus, steigė bibliotekas. Valdžia uždarė J.Griniuvienės mokyklą, Grinių bute padarė kratą, ieškojo ginklų. Grinius suėmė ir už­darė į Marijampolės kalėjimą, tačiau dėl įkalčių stokos po kurio laiko paleido. 1908 m. žandarai vėl pas Grinius darė kratą, juos suėmė ir uždarė į Kalvarijos kalėjimą, ap­kaltinę priklausymu draudžiamai socialde­mokratų partijai, antivalstybine veikla. Šį kartą Griniams kalėjime teko pasėdėti il­giau, o paleidus iš kalėjimo įsakė per sa­vaitę išvykti iš Suvalkų gubernijos. Griniai iš Marijampolės atvyko į Vilnių. K. Grinius užsiėmė spaudos leidyba.

3. K. Grinius savo kalbose, raštuose atvi­rai išsakė savo tikslą - laisvos, nepriklau­somos, demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimo siekį. Caro valdžios cenzūruoja­ma lietuviška spauda neleido apie tai kal­bėti, todėl K. Grinius siūlė atgaivinti Tilžėje "Varpo" leidimą. Tai 1913 m. ir buvo pada­ryta.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, K. Grinius su karo pabėgėliais pasitraukė į Rusiją. Bolševikinį perversmą Rusijoje 1917 m. spalį K. Grinius sutiko su nerimu. Rusi­jos pilietinis karas, suirutė trukdė lietuvių veiklai. Jie įvairiais būdais veržėsi į tėvynę. Plėšikaujantiems raudonarmiečiams nužu­džius K. Griniaus žmoną ir dukrą, jis su sū­numis per Prancūziją, Vokietiją grįžo į Lie­tuvą. Apsigyveno Marijampolėje. Vėl ėmė­si gydytojo praktikos, įsitraukė į politinę veiklą. K. Grinius buvo išrinktas į Steigia­mąjį Seimą, į I, II, III Seimus, o 1926 m. iš­rinktas Lietuvos Respublikos prezidentu. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dir­bo organizacinį darbą savivaldybėje. 1944 m., artėjant antrajai sovietinei okupacijai, pasitraukė į vakarus. Mirė JAV 1950 m. bir­želio 4 d. 1994 m. spalio 8 d. urna su jo palaikais parvežta iš JAV ir iškilmingai per­laidota prie jo gimtojo kaimo.

K. Griniaus gyvenimas, veikla, įsitikini­mai, asmeninis pavyzdys, neišsenkantis optimizmas - ženklus mūsų tautos ir vals­tybės gyvenimo tarpsnis. Mes ir mūsų pa­likuonys daug ko galime iš jo pasimokyti, daug kuo pasekti. Jo visuomeninio testa­mento žodžiai buvo ir bus Lietuvos demo­krato programa ir siekis. Jis mirė tikėda­mas, kad Lietuva prisikels, sulauks nepri­klausomybės ir kvietė dirbti jos labui. Te­stamente sakoma:

"Giliai tikiu Lietuvių Tautos amžinybe.(...) Jei ką savo gyvenime naudingo atlikau, tai daugiausia pasitikėdamas savąja Tauta. (...) Kaip Vincas Kudirka dirbo be jokių są­lygų su didėliausiu pasiaukojimu, taip ir aš stengiausi visą gyvenimą atlikti savąsias pareigas, negalvodamas, ar būsiu pagirtas, ar papeiktas, nukentėsiu ar kokią naudą tu­rėsiu. Pasiaukojimas ir meilė siekimams nu­lemdavo darbo rezultatus. (...)

Aukščiausios Lietuvių Tautos dvasinės ir medžiaginės gerovės galima pasiekti tik laisvoje, nepriklausomoje, demokratinėje Lietuvos Respublikoje".

                                                     

                                                    Iš Knygnešių krivulės No.20 („Voruta“, 1997, Nr.11)