Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

A.Smetona apie P.Vileišį

Du keliu vedė į rašto laisvę: užgrėstoji lietuvių užsienio spauda ir vyriausybės akinimas, kad panaikintų jos grėsimą. Labai sunkus buvo pirmasai, bet nelengvas ir antrasai: nemaža pavojaus buvo ir tiems, kurie drįsdavo kelti mūsų spaudos bylą vyriausybei.

Tuo antruoju keliu ėjo ypačiai inžinierius Petras Vileišis. Jis nuo pat pradžios, išėjęs mokslą, ėmė spaudos reikalu klabinti vyriausybės įstaigų duris. Vargais negalais jam pavyko gauti leidimas išspausdinti tarpe 1874—1876 m. šios knygutės: Apsakinėjimas apei žemę ir atmainas oro. Jonas ir Aniutė, Jurgis Stefensonas, Pas mus ir kitur. Ta gera pradžia davė vilties, kad paskum galėsime ir daugiau laimėti. Praktika parodė kita ką: vyriausybės politika krypo lietuvių nenaudai. Reikė tenkintis vien tuo, kas buvo gaminama Prūsuose. Rados Aušra, po jos netrukus ir Varpas. Tada Petras Vileišis vėl pradėjo judinti vyriausybę, bet jau iš kitos pusės: nors galėjo gauti tų laikraščių kontrabandos keliu, tačiau siekės cenzūros, kad jam leistų parsisiųsdinti jų po vieną egzempliorių. Kurį laiką buvo leista.

Tuo tarpu lietuvių užsienio spauda vis labiau plėtojosi, Lietuvoje raštų vis daugyn ėjo. Vyriausybė įsakė juos uoliai gaudyti ir naikinti, bet jau nebestengė sutūrėti kontrafakcijos. Spaudos dalykas parimtėjo, parimtėjo ir vyriausybės užsispyrimas nenusileisti. Nenusiminė Petras Vileišis ir tuomet: nuo 1900 metų jis kone kas metai judino tą opų reikalą vyriausybės kanceliarijose. Jis vis kreipėsi į cenzūrą, kad jam leistų parsisiųsdinti iš Prūsų dvasinio turinio knygų, rašė ministrams ir generalgubernatoriams memorialus, kur aiškino, jog lietuvių spaudos varžymas blogai atsiliepiąs valstybės reikalams.

Įdomu paminėti vienas jo prašymas, rašytas 1901 metais vyriausiajai cenzūros valdybai, ir tos valdybos atsakymas. Petras Vileišis, išdėstęs, kad jam ir jo šeimai, kurią norįs krikščioniškai auklėti, reikią religinio turinio knygų, draudžiamų betgi spausdinti Rusijoje ir spausdinamų Prūsuose, išskaito visą eilę lietuviškų maldų knygų ir katekizmų ir prašo cenzūros leidimo joms parsisiųsdinti. Vyriausioji cenzūros valdyba netrukus atsako, kad negalinti išpildyti jo prašymo. Tas faktas, rodos, turėjo pakirsti mūsų veikėjo energiją ir vis dėlto nepakirto: 1902 metais jis vėl rašo spaudos reikalais ministrams Vittei ir Plėvei prašymus bei memorialus, pamečiui išklostęs lietuvių rašto ūgį tam tikromis diagramomis, kurios vaizdžiai rodo, jog vyriausybės pastanga įbrukti lietuviams rusiškas raides ir atimti iš jų lotyniškai lietuviškąsias nieko nepasiekia ir nepasieks.

Tokia tad, keliais brūkšniais pažymėjus, buvo inžinieriaus Petro Vileišio rolė lietuvių spaudos atgavimo istorijoje. Būdamas turtingas, turėdamas daugybę pažinčių vyriausybės tarpe, susisiekdamas su aukštesniais valdininkais, jis nuolat budėjo priešakyje kitų mūsų tautiečių, taip troškusių kuo veikiausiai praverti kalėjimo duris ir išleisti iš jo mūsų belaisvę spaudą. Kunigas Ambrozevičius, Donatas Malinauskis, Povilas Matulionis ir kiti vilniečiai,—visi jie tuomet spietėsi aplink Petrą Vileišį, visi be paliovos, kur kas galėdamas, puldinėjo vietos vyresnybę, kad tik greičiau grąžintų lietuviams spaudos teises, be kurių jau visai buvo nebepakenčiamas mūsų gyvenimas.

Spauda atgauta, naudojamės ja, kaip mokame, eina daugybė laikraščių ir visokių raštų. Petras Vileišis, pirmojo lietuvių dienraščio leidėjas ir redaktorius, daug lėšų yra paleidęs jai atgauti.

Iš: A.Smetona. Rinktiniai raštai, K.,1990