Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

ANTANAS BALTRUŠAITIS

Antanas Baltrušaitis (1865-1949), plačiau žinomas Antanėlio vardu, buvo invalidas. Mažam beganant gyvulius, pro šalį važiavęs kunigas M.Sederevičius paklausė, ar jis mokąs skaityti. Pamelavo. Kunigas ištraukė knygelę ir liepė paskaityti. Piemenukas visas paraudonavo. M.Sederevičius davė obuolį. Mokantiems duodavo knygelę.

Vėliau apsigyvenęs Kudirkos Naumiestyje pas knygnešį Rudaitį - Balioną, pramoko skaityti ir rašyti. Čia pirmiausia padėdavo knygnešiui, slėpdamas ir kur reikia nuveždamas draudžiamas knygas. Tam tikslui turėjo savo rankomis varomą vežimėlį. Įsitraukęs į tą pavojingą darbą, jis pasidarė ne tik veiklus Naumiesčio apylinkėje draudžiamosios literatūros platintojas, bet ir knygų platinimo organizatorius. Jis per savo pagalbininkus siųsdavo draudžiamą spaudą į Lietuvos gilumą, taip pat į Rygą ir Peterburgą. Tuo reikalu palaikė ryšius su Angrabaičiu Tilžėje, M.Sederevičiumi, V.Kudirka, J.Bagdonu, K.Griniumi ir kitais to laiko veikėjais.

Būdamas invalidas, knygas platindavo daugiausia sėdėdamas savo vežimėlyje. Šventomis dienomis prie bažnyčios, o turgų dienomis - prie Šešupės tilto, visada apsisiautęs pilkuoju apsiaustu. Iš po pilko apsiausto būdavo matyti tik rankose laikomas rožančius - tai ženklas, kad vežimėlyje sėdi elgeta. Prie tilto savo vežimėlyje sėdėdavo ir tomis dienomis, kai žinodavo, kad jo pagalbininkai knygnešiai eina per sieną.

Draudžiamos spaudos nešimą sekdavo ir pasieniečiai kareiviai, vadinami "abiešcikai", o taip pat "šmekeriai". Pasieniečiai stovėdavo prie pat sienos uniformuoti, o "šmekeriai" toliau nuo sienos, apsirengę civiliniais rūbais, todėl jie buvo pavojingesni, nes nesiskirdavo savo drabužiais nuo kitų žmonių, todėl knygnešiai greičiau jiems pakliūdavo j rankas.

Jeigu pasienietis ar "šmekeris" pastebėdavo knygnešį, nešantį knygas ir pradėdavo sekti, tai šis skubėdavo prie tilto ir nusitaikstęs mesdavo knygas į Antanėlio vežimą, o šis akies mirksniu jas paslėpdavo po pilkuoju apsiaustu ir vėl ramiai rankose sukdavo rožančių, o knygnešys eidavo toliau.

Kaip besisaugojo Antanėlis, bet keletą kartų įkliuvo į žandarų rankas ir teko atsisėsti į kalėjimą.

1901 metais Naumiestyje Antanėlis atidarė mažą krautuvėlę, kurioje tarp smulkių prekių slėpdavo ir draudžiamą spaudą. Spaudą atgavus, vietoj krautuvėlės atidarė knygyną, o prie jo ir laikraščių platinimo agentūrą, užsakydamas laikraščius ne tik miesto, bet ir aplinkinių kaimų žmonėms.

Slapyvardžiais Zigmantinis, Mindaugis, Papartis rašė korespondencijas į Amerikos lietuvių laikraščius, o taip pat į "Ūkininką", "Žariją", "Vilniaus žinias" ir kt.

V.Mykolaitis - Putinas, aptaręs A.Tatarės, M.Sederevičiaus ir kitų švietėjų bei knygnešių veiklą, džiaugėsi: "Šitie ir kiti į juos panašūs pasiryžėliai, kuriuos mes šiandien vos beatmename, atliko labai didelę kultūrinę misiją. Jie, nesiekdami jokių politinių ir net patriotinių tikslų, padarė didelį politinį ir patriotinį darbą: mokė Lietuvą skaityti... darė atsparią rusinimo politikai" (Naujoji lietuvių literatūra, p.60).

Iš Jono Augustaičio straipsnio „Pašešupių knygnešiai“,

„Zanavykas“, 1994 Nr.2