Martynas Sederevičius

 

 
MARTYNAS SEDEREVIČIUS IR SERAFIMAS KUŠELIAUSKIS
 
  
     
Mokęs lietuviškai skaityti
 
Pasipriešinimas spaudos draudimui ypač gyvas buvo Zanavykuose.
kraštas. Daugelis paprūsės gvventojų iš Vokietijos nešė ne tik medvilnę, spiritą, arbatą, bet ir knygas bei laikraščius. Kny­gų per sieną gabenimo punktai buvo Sudargas ir Nau­miestis. Sudarge šiam darbui vadovavo klebonas Martynas Sederevičius.
M. Sederevičius gimė 1829 metų lapkričio 9 dieną Plėgų kaime, Lukšių apylinkėje. Šeimoje augo 6 vaikai. Vaiku būdamas, ganė tėvų gyvulius. Mokėsi Lukšiuose Tatarės mokykloje. Ūkio darbų nemėgo. Gal kiek malonesnis dar­bas jam buvo arimas. Jaučiams traukiant arklą, galėda­vo svajoti apie ateitį, apie kunigavimą. Vagos gale atsi­sukęs į arimą ir rankas ištie­sęs, ne kartą užgiedodavo „Dominus vobiscum". Siek­damas tapti kunigu, davė įžadą negerti, nerūkyti, ne­valgyti  mėsos.
Tatarės raginamas ir re­miamas toliau mokėsi Mari­jampolės keturklasėje.  M. Se­derevičius pradžioj mokėsi Varšuvos kunigų seminarijo­je, iš kurios pabėgęs įstojo mokytis į Seinų seminariją. Tuo laiku Seinuose nesant vyskupo, 1858 metų lapkričio 27 dieną Varniuose vyskupas M. Valančius įšventino į kuni­gus. Įšventinimo apeigose vyskupas naujuosius kunigus ragino ruošti ir platinti lietuviškas knygas. Šis vyskupo raginimas giliai įkrito į jaunojo M. Sederevičiaus širdį.
Įšventintas kunigu, buvo vikaru Alvite, Griškabūdyje, Liudvinave ir Šakiuose. Alvi­te mokė dvarininko Gauronskio išlaikomos našlaičių prieglaudos vaikus. Paliegusio senuko klebono prašomas 1873 metais M. Se­derevičius persikėlė į Sudargą.
„Gražią Sudargo vietą - aukščiausią Nemuno kranto kalną lankė daug svečių, -pastebi J. Tumas-Vaižgantas. — Čia prasidėjo tėvynės mylėtojų susirinkimai. Čia dažnai atvykdavo Petras Kriaučiūnas, J. Basanavičius, Mečislovas Dovaina-Silvestravičius (Davainis-Silvestraitis), Serafimas Kušeliauskas ir kiti“.
Su pasienio sargybos ir muitinės viršininkais steng­davosi ,,gyventi geruoju". Nors pats buvo abstinentas, savo namuose pasienio viršininkus gerai pavaišindavo. Sargybos viršinin­kui kartais nuveždavo žąsį, Nemune sugautos žuvies arba kokį kitą daiktą. Užtat dary­dami kratą, jie nieko neras­davo.
Kartą Marijampolės žandarų viršininkui Tarnovskiui įduoda pilną maišą nuvežti į Šakius klebonui Kalėdai. Tarnovskis mielai sutiko patar­nauti - maišą nuvežė adre­satui. Kitą kartą sutikęs Sederevičius dėkoja už tai: ,,0 kas ten buvo?" — klausia žandarų viršininkas. „Nugi lietuviškos knygos". —ramiai atsako M. Sederevičius. ,,Ar, klebone, pasiutai? — Juk tu galėjai mane pražudyti". – „Taigi kad žinojau — nieko tamstai neatsitiks, joks valdi­ninkas tamstos nesulaikys", — dar ramiau jam atsako Se­derevičius. Tarnovskis, nusi­šypsojęs iš klebono naivumo, sako: „Tik daugiau tokių špo­sų nedaryk".
Kartais klebonui tiesiog į Sudargą knygų atveždavo vachmistras Prochožovas ar­ba muitinės valdininkas V. Akulinas. Pats M. Sederavi­čius per sieną važiuodavo su savo vežimu dvigubu dugnu ir grįždamas parsiveždavo knygų. Draudžiamą spaudą savo arkliais išvežiodavo po plačią apylinkę. Platinda­mas knygas, kartais pasiek­davo tolimas parapijas —Ma­rijampolę. Kapčiamiestį ir Seinus. Ne tik Sudarge, bet ir apylinkės kaimuose pas patikimus žmones įrengė draudžiamųjų knygų slėptu­ves, iš kur knygnešiai paim­davo jas platinti.
Veždavo savais ir kitų ark­liais. Nuvažiuoja su pažįsta­mu ūkininku kokia 15—20 kilometrų. Užsuka pas kitą gerai pažįstamą, pirmąjį pa­leidžia atgal. Kunigas nei darbymečio, nei blogų orų, nei tamsios nakties nepaisy­davo. Ne kartą naujasis ve­žėjas arklius nenoriai kinky­davo, bet atsisakyti zanavy­kas ūkininkas pagrįstai ne­drįsdavo.
Vieną pavasarį Suodžių kaimo Pranaitis atsi­sakė vėžyti. Už tai M. Sede­ravičius daugiau niekad pas jį nevažiavo. Pakeliui apda­lindamas knygas, kelionėje laiko negaišdavo. Jis jau ži­nodavo, kur jo pažįstamas ūkininkas miega. Naktį at­važiavęs, vardu šaukdamas, tuoj prikeldavo ūkininką, įduodavo jam knygų ryšulį, pasakydavo, kam tas knygas išdalinti, ir tuoj važiuodavo toliau, žinoma, jei arkliai, su kuriais atvažiavo, dar nepa­ilsę. Iš Sudargo per naktį pasiekti Marijampolę ir pakeles apdalinti knvgomis M. Sede­ravičiui būdavo visai nesun­ku. Be knygų į Sudargą taip pat pažįstamų ūkininkų pa­stotėmis grįždavo.
..................(ieškokite tęsinio)
        Straipsnyje raskite, kaip žandarų viršininkas pasitarnavo knygnešiams.
Gedimino Ilgūno nuotrauka