DR. J. ŠLIŪPAS APIE "AUŠROS" IDEALUS

 

Dr. J. Šliūpas savo straipsnyje "Šis tas apie "Aušros" idealus" (Lietuvos šaulių Sąjungos leidinys "Vasario 16-toji", Kaunas 1933) rašo:

"Nepriklausomoje Lietuvoje ramiai begyvenantiems po sa­vos valstybės sparnais šiandien beveik jau nebesuprantama, kaip apniūkusios buvo dvasinės padangės Lietuvoje 50 metų atgalios.

Anuometinė būtis tikrai prilygsta nedidutei valtelei, vos su keliais keleiviais, beplūduriuojančiai vidur audringos jūros, ku­rios apyregėje nesimatė jokios atvangios vietos sustoti: rytuose tykojo keleivius šiaurės meškinas su išžiodintais nasrais (kalėji­mais, Sibiru) ; pietuose tūpčiojo pajacas bekvatojąs iš "lietuvių drąsuolių, apsišarvavusių ilgomis ausimis" (Sviętochovski), ku­rie kėsinosi "Natione Polonorum gente Lithuanorum" uniją su lenkais sudraskyti, o vakaruose tykojo šarvuota kumštimi apsikalęs kryžiuotis prikibti prie kantrių, silpnučių, bet atkakliai pa­siryžusių, nors mažai prityrusių jūreivių, kuriems buvo įkalbama, kad jie "bent 100 metų per vėlai esą gimę". O audrojanti jūra, tai buvo lietuvių tautos visuma, žandarų ir uriadnikų prislėgta ir ujama, nuo 1864 m. palikta be mokyklos, be laikraščių, be pamo­kančios knygos, be galėjimo susitelkti ir pasitarti.

Taip niaukus ir niaurus buvo dangus, kad tikra dvasios nak­tis buvo Lietuvą užgulusi, jei bent tik šiur tur motinėlė, garbingai ratelį sukdama, tedrįso vaikeliams su discipulka "ožius iš pakau­šio" varinėti, pamokydama maldaknygę skaityti.

Tai ne alegorija, bet tikrų tikriausioji teisybė, kuri — po 50 metų — vos sunkiai beįvaizdinama laisviems mūsų tėvynės gy­ventojams, — taip labai pasikeitė gyvenimo raida.

Minėtoje valtelėje likimo buvo lemta ir man keliauti ir, rasi, greta M. Jankaus, judriausiu keleiviu būti, ir todėl mano kelionė buvo trumpa, o betgi gan greit pasakiška, drįsčiau pasakyti, be­veik herojiška. Tačiau ne čion vieta kalbėti apie jaunatvės svajones, pasišventimą, energiją, ir netikėtinus epizodus — moder­niškieji žurnalistai (manęs net žurnalistu nepripažįstą ir visur ignoruoją) tik nusišypsotų ir pečiais patraukytų, kokio padūku­sio drąsuolio būta ...

Juk gi nedovanai caro valdžia buvo už mano galvą paskyrusi 20.000 rublių..... Nedovanai, dar po kelių metų, kada jau seniai atsidūręs buvau laisvos Amerikos žemyne, kratas darydavo Rusi­joje, kaip ir Prūsuose, manęs ieškodami, nes būdavo kieno nors gandai paleidžiami, kad štai Rakandžių Jonas grįžo ... Jei bent tik knygnešys "Baltasis Erelis" ar Raudonkrūtinis buvo tiek bai­mės įvarę kaip ponams, taip carų ir kaizerių tarnams.

"Aušra", sako, buvusi romantizmo padaras. Nesiginčysiu. Ta­čiau ji atliko savo užsibrėžtą uždavinį: supažindino Lietuvos vei­kėjus vienas su kitais, ir šiek tiek nušvietė seniau dirbusius vargstančiųjų tautiečių labui. Iki "Aušrai" išauštant, nors jau buvo buvę būreliai Petrograde, Rygoj, Maskvoje ir kitur, lietuviai inteligentai išsibarstę sporadiškai teveikdavo. "Aušra" kreipėsi taipgi į liaudį. Neklausiama buvo, kas kurios tikybos ar partijos ar pasaulėžiūros buvo, o tik ar lietuvis ir ar susipratęs tautos gynėjas arba nors jos užtarėjas. Tokių kunigų buvo tiktai trys: Jaunys, Gimžauskas, Vaišvilas; o dvarininkų dar mažiau, tik Me­čislovas Davainius-Silvestravičius ("Vieversys") !

        Kas slepiasi po metaforomis: šiaurės meškinas, pajacas, Baltasis erelis, širšių lizdas, pripelėjęs lizdas?   

        Kas slypi po žodžiais: „Natione polonorum gente Lithuanorum““? AUŠRA?