Paminklai Lietuvos Knygnešiams ir Daraktoriams

VILKAVIŠKIO KRAŠTO KNYGNEŠIAMS

ZANAVYKŲ KNYGNEŠIAI

Gražus ir mielas mano gimtasis Zanavykų kraštas su Šešupės ir Novos vingiais, su vieversėlio giesme virš lygių arimų. Tai ši žemė užaugino ne vieną šviesią asmenybę, ji davė ir ne vieną knygnešį. Šiandien jau nėra gyvųjų tarpe tų šviesių žmonių, tik tėvų pasakojimuose dar prisimename tuos mūsų senelius, močiutes, kurios mokė savo vaikus sukdamos ratelį lietuviškai skaityti. Mano atmintyje dar išliko pasakojimai apie knygnešius, kurie gyveno ir dirbo Pilviškių, Barzdų, Žvirgždaičių, Griškabūdžio, Alksnėnų apylinkėse.

Beveik kiekvienoje Sūduvos parapijoje buvo „Sietyno" draugijos narių, kurių pagrindinis uždavinys buvo lietuviškos spaudos platinimas. Ši draugija jsikūrė 1894 metais Mokolų kaime, Marijampolės parapijoje. Draugija išsiplėtė ir 1896 m. joje buvo aštuonios kuopelės su beveik septyniasdešimt narių. Tokia kuopelė buvo ir Pilviškiuose, jos vadovas buvo knygnešys Juozas Kačergis. Tai kuopelei priklausė ir mano senelis Petras Oleka (1850-1925), gyvenęs Balčiūnų kaime, netoli Pilviškių. P.OIeka savo namuose buvo jruošęs knygų slėptuvę. Knygas atveždavo Juozas Rimša (1875-1970) iš Naudžių kaimo, Motiejus Baltūsis (1876-1923) iš Gerulių. Nuvažiavęs į Liepalotų kaimą netoli Naumiesčio pas knygnešį Demikį gaudavo maldaknygių „Aukso Altorius" ir kitų knygų, parveždavo ir laikraščių, kalendorių. P.Oleka gautą lietuvišką spaudą platino Pilviškių, Alksnėnų apylinkių gyventojų tarpe. Kai caro žandarai susekė „Sietyno" draugiją, trisdešimt penki asmenys buvo suimti, kalėjo Kalvarijos kalėjime, vėliau ištremti į kitas Rusijos gubernijas arba į Sibirą. Buvo suimtas ir Petras Oleka. Pusę metų kalėjo Kalvarijoje, vėliau ištremtas į Smolensko guberniją, kur dirbo pas ten ištremtą kunigą vežiku. Tremtyje meldėsi iš „Aukso Altoriaus" maldaknygės, išleistos 1879 m.

Tai maldaknygė, du kartus buvusi tremtyje: iš jos meldėsi senelis P.Oleka. Smolensko gubernijoje, po jo mirties, iš jos meldėsi mano mama, 1949 m. ištremta prie Baikalo ežero, po mamos mirties 1963 m. ji atiteko man. Tai pati brangiausia mano šeimos relikvija. P.Oleka iš tremties sugrįžo 1902 m., gyveno Balčiūnų kaime. Mirė 1925 m. Palaidotas Alksnėnų kapinėse.

Tai pačiai „Sietyno" draugijos Pilviškių kuopelei priklausė ir mano dėdė Jonas Lozoraitis (1868-1924), gyvenęs Baltručių kaime. Tai jo namuose 1889 m. vasarą įvyko varpininkų susirinkimas, kuriame dalyvavo V.Kudirka, K. Grinius, J.Gaidamavičius. J.Staugaitis, J.Kaukas, J.Adomaitis, P.Leonas, A. Kriščiukaitis, P.Matulaitis, M.Jankus, J.Puišys, K. Bukaveckas, A. Kronkaitis, T. Žilinskas. Šiame susirinkime buvo svarstomi lietuvių nacionalinio judėjimo klausimai. „Varpo" leidimo reikalai, taip pat buvo nutarta leisti naują žurnalą, skirtą valstiečiams, kurį pavadino „Ūkininku".

J.Lozoraitis taip pat patyrė kalinio ir tremtinio likimą, kaip ir kiti „Sietyno" draugijos nariai: J.Rimša, V.Bielskus, I.Merkevičius ir kt.

Lietuvių tautos atgimime aktyviai reiškėsi ir J.Lozoraičio broliai. Varpininkas, advokatas Motiejus Lozoraitis (1866-1907), publicistas Juozas Lozoraitis (1871-1920), broliai Dvaranauskai iš Žečkalnių kaimo, daktaras Motiejus Oleka iš Žardelių (palaidotas Gražiškiuose). Ne vienas iš jų patyrė prispaudėjų persekiojimus: buvo kalinamas ar tremiamas.

..................(ieškokite tęsinio)