VILNIAUS IR JO APYLINKŲ KNYGNEŠIAMS

Istorijos m. dr. Antanas Tyla

 

Mes jau daugelį metų einame į Rasas nusilenkti ir pagerbti čia atilsį radusius mūsų gar­bingus protėvius: mūsų genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, tautos patriarchą daktarą Joną Basanavičių, daug mūsų tautai nusipelniusius Vileišius, Povilą Višinskį, Eustachijų Tiškevičių, ten toliau prie cementinių kry­žių besiilsinčius Lietuvos sava­norius, lietuvių literatūros ir mokslo  vyrus. . .

Tačiau vilniečiai iki šiol, tur­būt, dar niekad taip organizuo­tai ir gausiai nebuvo susirinkę i Rasas pagerbti knygnešių. Vos paskelbus kovo 16-ąją — gar­siojo knygnešio Jurgio Bielinio gimtadienį — Knygnešio diena, beveik visa Lietuva atsiliepė į kvietimą paminėti savo pilkuo­sius   didvyrius. Toli jau nu­tolo spaudos draudimo ir le­gendinių knygnešių epocha. Ir aplankyti knygnešius mes jau tegalime   kapinėse.

Rytų Lietuva, ir tuo pačiu Vil­nius, nėra tiek turtingas knyg­nešiais, kaip, sakysim, Žemaiti­ja, Suvalkija, Vidurio Lietuva. Tačiau ir Vilnius, ir visa Rytų Lietuva turėjo nemažiau nusi­pelniusių knygnešių, kaip ir ki­tos Lietuvos vietos. Kad mažiau čia, ypač pietryčių Lietuvoje, buvo knygnešių, galima paaiš­kinti   tuo,   jog   čia     kiek     vėliau  prasidėjo lietuvių tautinis atgi­mimas, kuris čia sulapojo jau po spaudos draudimo panaiki­nimo. Tai kažkiek ir sąlygojo kovos prieš carizmo tautinę priespaudą   mastą.   Tačiau tik mastą.

Kaip žinia, lietuvių tauta įvai­riomis formomis priešinosi cariz­mo įvestam spaudos draudimui. Pirmiausia buvo mėginama gauti leidimus atspausdinti atskirus leidinius. Antra, buvo rašomi kolektyviniai prašymai panaikinti spaudos draudimą. Trečia, buvo leidžiama periodika ir knygos Mažojoje Lietuvoje. Ir ketvirta, ten atspausdinti leidiniai slapta per valstybinę sieną buvo ga­benami į Didžiąją Lietuvą. Ir visos šios kovos formos nebuvo svetimos  Rytų  Lietuvai  ir  Vilniui.

Be kitko, 1881 m. iš netoli Ignalinos esančio Daugėliškio valsčiaus buvo pasiųstas pirma­sis mums žinomas kolektyvinis prašymas carinei vyrausybei dėl spaudos draudimo panaikinimo. Daug kartų bandė gauti valdžios leidimus atskiriems leidiniams Rasose besiilsintis Petras Vilei­šis, kuris su nemažesniu užsis­pyrimu, negavęs leidimo, tas pačias ir naujai paruoštas kny­geles leido Tilžėje. Kartu jis buvo ir tų pačių knygelių pla­tintojas. Prie lietuvių draudžia­mos literatūros rėmėjų ir platin­tojų priklausė ir Rasose palaido­tas Mečislovas Davainis-Silvest­raitis.

Atskirai reikia paminėti Vil­niuje Stepono priemiestyje gy­venusį geležinkelio tarnautoją Valentiną Urbonavičių. Jis buvo vadinamas Knygnešių tėvu. Pas jį buvo prisiglaudę knygnešiai Motiejus Baltūsis, Juozas Rimša, Kastas Stiklius. Urbonavičius tei­kė jiems materialinę pagalbą. Jis buvo vienas iš Vilniaus lietu­vių kultūrinės draugijos „Dvyli­ka apaštalų" narys. Šiai Draugi­jai be jo priklausė Povilas Ma­tulionis, Juozas Ambroziejus, Donatas Malinauskas, Andrius Domaševičius, Antanas ir Petras Vileišiai, Gabrielis Landsbergis-Žemkalnis, E. Nonevičius ir kiti. Ši draugija gynė lietuvybės rei­kalus Vilniuje, paskui, susispie­tusi   apie   pradėjusias  Vilniuje eiti   „Vilniaus   žinias",  prisidėjo prie Vilniaus seimo parengimo ir jo pravedimo, jo nutarimų parengimo. Jos nariai artimai bendravo su grįžusiu į Vilnių dr. Jonu Basanavičiumi. Dauge­lis jų, tame tarpe ir V.Urbonavi­čius, sudarė naujai susikūrusios Tautiškosios Lietuvių Demokratų partijos pagrindą. Kai kurie iš jų buvo Vasario 16-osios akto signatarais.

Kalbant apie Vilniaus knygne­šius, reiktų pažymėti, kad nuo 1900 metų į Vilnių pastoviai li­teratūra buvo gabenama trauki­niu   iš  Suvalkijos.

Iš   Rytų   Lietuvoje   aktyviau veikusių knygnešių reiktų pami­nėti nuo Švenčionių kilusius My­kolą ir Stanislovą Vaiškūnus bei Adomą-Mykolą Padlecką. Jie vi­si 1902 m. įkliuvo carinei poli­cijai ir už knygų laikymą ir pla­tinimą buvo nubausti kalėjimu. Prieš keletą metų dar tebebuvo gyvi   jų  artimieji.

Keletas knygnešių buvo Tve­rečiaus, Adutiškio, Valkininkų apylinkėse.

Pagerbdami Vilniaus knygne­šius, mes su pagarba prisimena­me visus jo apylinkėse ir viso­je Lietuvoje spaudą platinusius knygnešius ir daraktorius, kurie nebojo caro valdžios taiko­mų knygnešiams persekiojimų ir saugojo lietu­viškos knygos tradicijas. Be abe­jo, mes dar ne visus žinome Vilniaus ir jo apylinkių knygnešius, knygų platintojus.  Šis bendras Knygnešių paminklas kasmet suburs mus pagerbti anų negandingų ir did­vyriškų spaudos draudimo metų didvyrius. Jų pasiaukojimas te­gul būna ir mums paskata, kaip reikia branginti ir ginti gimtąją lietuvių   kalbą.     

 

                                            Knygnešių krivulė No 2 (“Tar.pedagogas” 1989.04.26)